skudurynų glamūro spindesys ir skurdas, arba kaip tapti tikru maršmelousu (hipsteriu), sutaupyti pinigų tuo pačiu neatsiliekant nuo mados tendencijų

Nepasitiki savo skoniu? Madingi draugai šaiposi, ir bado pirštais tavo džinsus iš maximos? Megztukas šiltas, bet netraukia aplinkinių dėmesio? Nori išsiskirti iš minios, bet niekaip nepavyksta? Nežinai iš kur gauti madingų drabužių prieinama kaina?

Turiu, Tau, miela/s skaitytoja/u atsakymą į šiuos ir kitus klausimus, susijusius su Tavo garderobu, skudurų pasirinkimu ir panašiomis temomis. Viskas labai paprasta ir nebrangu:

Tapk hipsteriu! (arba kaip juos vadina kai kuriose šalyse- maršmelousu)
Kodėl būtent hipsteriu? Juk tiek daug visokių subkultūrų įdomių, smyrdos, repo bytai, emo, homoseksualai, sėmkųgliaudytojailaiptiniųsuoliukųnusėdinėtojai ir tt. Todėl, kad jokia kita subkultūra nesiūlo tiek daug, už taip nebrangiai.

Taigi, kas tie hipsteriai, ir kodėl siūlau rinktis būtent šią apsiskarmalojimo kryptį? Tiksliai nėra žinoma iš kur jie tokie atsirado, ar kada, bet yra manančių, kad šis judėjimas kilo pirmoje pirmojo dvidešimt pirmo amžiaus dešimtmečio pusėje, kuomet Londono viduriniosios klasės jaunuoliai atrado, kad rinkdamiesi rūbus tarp gatvės šiukšlių, jie sutaupys pinigų mėgstamai kompanijos „apple“ (obuolys) produkcijai. Greitai buvo pastebėta, kad rūbų spalvos, tarpusavio dermė ar net dydis neturi didelės reikšmės– galima ant savęs kabinti bet ką, derinti tympas su vilnoniais megztiniais, „kosciumines“ kelnes su ironiškais užrašais padabintais marškinėliais. Pradėtos plačiai naudoti sąvokos „vintažas“, „glamūras“, „trendas“, „otkutiūras“, „šykas“, „pret-a-porter“ bei panašios. Šias sąvokas siūlau įsiminti, jų gali prireikti, jei atsiras aplinkinių, abejojančių Jūsų skoniu ar sveiku protu.

Toks laisvas, neįpareigojantis požiūris į savo išvaizdą manau labai tinkamas mūsų krašto jaunimui, kur tokia didelė pasiūla dėvėtų, nešiotų ir net sveriamų skudurų, kuriais galima apsikarstyti ir išdidžiai užrietus nosį sėdėti coffe anuse nuo atidarymo iki uždarymo, kalbantis apie elektroninę ir netik muziką, apie “mianą“ ir taip toliau. Dar hipsteriai rašo internetinius dienoraščius, kuriuos užkiša įvairiomis nuotraukėlėmis.

Jei ruošiesi tapti tikru maršmelousu, tai būtinai iš tėčio ar mamos turi iškaulinti porą šimtų amerikos dolerių ant šūdinos muilinės su plastmasiniu objektyvu, ( būtinai turi būti užrašas lomo, holga arba kad ir diana), bei keletos juostelių su pasibaigusiu galiojimu. Kuo muilinė šūdinesnė tuo geriau įvairių iškraipymų pagalba atskleidžia visą glamūrą, kuo juostelė senesnė, tuo daugiau iškraipymų ir aišku tuo daugiau to viso glamūro. Na aišku jei esi šiaip prijaučiantis, tai gali, kaip vat aš tarkim, panaudoti skaitmenines technologijas. Aišku glamūro tada būna gerokai mažiau.

Kad būtų aiškiau įdėsiu keletą pavyzdėlių, kaip ten ką reikia fotkint, ir kaip derint tarpusavyje iš pažiūros nesuderinamus skarmalus:

“Demisezoninis undergroundinis klubo prieangių apsmukėlis“

“Žieminis coffe anuso kiurksotojas“

šiek tiek elegancijos, šiek tiek vilnos, šiek tiek širdelės formos akinių

“ruduo Londone“

“Ironiškas“ tai mano antras vardas

savadarbės, bei šiaip nekokybiškos “nakolkes“ ne tik gali aplinkiniams parodyti jūsų politines ar kitokias pažiūras, jos puikiai papildo įvairius šiltojo sezono skudurus.

Ir nepamirškite akinių, jei neįperkate “ray banų“, tiks bet koks chlamas iš ebėjaus.

 

Vikas Vikutauskas

 

 

Reklama

reklama– dinamiškas verslas

“Daugelis pradedančiūjų kūrybininkų reklamos verslą įsivaizduoja kaip tik šampaną, stambias kupiūras ir kokainą, bet dažniausiai randa tik skaudžią realybę– pigų kaunietišką amfetaminą už skolintus pinigus bei susuktą naudotą troleibuso talonėlį”

Kalbėjo man prakaulus malonaus veido plikis, vienos iš daugybės “kūrybinių” reklamos agentūrų “kūrybos” skyriaus vadovas. “Tai bent teisingi žodžiai”-galvojau aš.

“Prisiskaito ten to pederasto prancūzo knygų (tikriausiai 14.99 euro), ir įsivaizduoja kad tik pyst plest ir jau turtai bei šlovė. Tai visiška nesąmonė ir muilo burbulas. Nežinau kaip ten pas juos Paryžiuje, bet pas mus niekam nereikia tų neribotų kūrybinių potencialų, nereikia ten jokių fincikliūškų, mūsų užsakovams dažniausiai reikia kiek įmanoma ilgesnių packshot’ų, nesudėtingų logotipų, paprastų šūkių iš max trijų žodžių, na supranti, kad viskas aišku ir paprasta būtų. Manai sugebėsi?”

“Mhm, manau kad sugebėsiu- aš pats paprastas, tai ir šūkiai pas mane paprasti bus”, nedvejodamas pamelavau. Darbo verkiant reikėjo, o jau tuo metu bet kokio nesinorėjo- norėjosi mylimo. Bulvių ir morkų atsargos namuose nenumaldomai artėjo prie tragiškos pabaigos, o kada paskutinį kartą valgiau konservų ar šiaip ko pilnaverčio- buvau jau spėjęs išvis užmiršti.

“Puiku, man patinka tavo požiūris. Kiek tikiesi uždirbti pradžioj?”

“Na kokius…”

“Iš karto noriu pasakyti, žinai, kad nebūtų jokių derybų šituo klausimu,- šiuo metu, bandomuoju laikotarpiu tau galime mokėti visiškai nieką. Kai praeis keli mėnesiai ir jau turėsi patirtį bei stažą, tai mes tau pridėsime prie to visiško nieko kokį nulį procentų nuo padarytų darbų. Vienu žodžiu žiūrėsim kaip seksis ir pagal tai orientuosimės, gerai dirbsi, dadėsim dar kokį nulį… “

“Mm…” suglumau.

“Tai jei tinka, tai čia vat yra papkė su darbais, kuriuos norėčiau kad pasibandymui padarytum visai už dyką” pasakė tiesdamas man riebų juodą segtuvą, kuris iš pažiūros svėrė gal kokius septynis kg.

“O kada deadlainas?” pasiteiravau, kažkaip kuo toliau tuo labiau dvejodamas

“Deadlainas buvo vakar”

Nejučiom įkišau ranką į švarko kišenę. Pirštai maloniai nuslydo sprogdiklio žiedu. Šaltas špižinis korpusas teikė svaraus pasitikėjimo savimi, tokio svaraus, kokio gali suteikti tik ištikima mano palydovė- puolamoji rankinė granata F-1. “Nešiandien” tyliai pagalvojau, paėmiau papkę ir paskendęs niūriose apmastymuose išėjau.

Tuomet buvau jaunas, kuklus pablyškęs jaunuolis. Turėjau tik papkę nepadarytų darbų, visas nesugalvotas pasaulio idėjas ir nežinojau, kad prieš akis laukia ilgi metai nepilnavertės mitybos, bemiegių naktų, pigaus alkoholio ir neišsipildžiusių lūkesčių…

Wikas Wikutauskas

pasakėlė apie jokių asociacijų nekeliantį ir koncepcijos neturintį objektą

Kartą gyveno, o tiksliau egzistavo toks objektas, kuris nekėlė niekam jokių asociacijų ir neturėjo koncepcijos. Be viso to jis dar ir funkcijos jokios neatliko, ir netgi neatrodė estetiškai. Labai sunku jam buvo, niekas nenorėjo turėti su juo jokių interferencijų ar šiaip ką nors bendro. Kad ir kur jis nueidavo, ar kad ir kur atsidurdavo, visi iš jo šaipydavosi:

“Tu niekam tikęs! neturi nei paskirties nei panaudojimo, nei pritaikymo, nesi nei patrauklus, nei konceptualus nei dar šioks toks, o ir asociacijų mums jokių nekeli!“

Taip dienos bėgo, slinko metai, objektas pasinėrė į gilią depresiją, jį skaudino pastovios įžeidžiančios pastabos, ir ta panieka, kurią jis matydavo kiekvieno praeivio akyse. Būna sunku surasti prasmę gyvenime kai esi beprasmis.

Tačiau taip nutiko, kad pusiau provincijos miesteliūkštyje kur egzistavo šios pasakos herojus, iš nežinia kur atsirado, o galbūt ir visada ten buvo toks vienas pusgirtis rašytojas kuris nebuvo nieko parašęs. Jis netyčiom kažkaip kažkur eidamas pro šalį nugirdo, kaip keli jauni partijos “naujoji kairioji dešinė 95“ funkcionieriai šaiposi iš susigūžusio bekoncepčio mūsų pasakos herojaus, ir mėto į jį iš padžiūvusio arklio mėšlo.

“Ką jūs čia darot, smurgleivos, kaip jums ne gėda?!“ riktelėjo pusgirtis nieko neparašęs rašytojas, kuris tarp kitko labai nepakentė įvairiausių neteisybių.

„Mums nei kiek ne gėda, šitas objektas neturi jokios koncepcijos“- nei kiek nesusigėdę atšovė jam jaunieji funkcionieriai.

„Kaip tai neturi jokios koncepcijos? Tai jis gal ir asociacijų niekam jokių nekelia?“ nustebęs pasiteiravo rašliavotojas, ir garsiai atsirūgęs pagalvojo apie tauro alų.

„Ir asociacijų jokių nekelia, ir paskirties jokios neturi“ kaip vienas sinchronizuotai atsakė Mielskio pasekėjai.

„Ar tai tiesa?“ priėjęs arčiau prie po suoliuku besislepiančio susigūžusio objekto paklausė rašytojas.

„Taip tai visiška tiesa, aš neatlieku jokių funkcijų, neturiu koncepcijos, asociacijų taip pat niekam jokių su niekuo nekeliu“ tylių balseliu cyptelėjo objektas iš po suolo.

„Fantastika, nieko nuostabesnio nesu girdėjęs! Kaip niekam iki šiol nedašuto,, kad koncepcijos neturėjimas yra pats iš savęs koncepcija, ir dar kokia! Ir funkcijų jokių neatlikimas pats iš savęs yra funkcijų funkcija ir turėtų būti visų mūsų pačia aukščiausia siekiamybe, ir kad tas asociacijų kėlimas yra labai jau sąlyginis dalykas…“ ir pradėjo pusgirtis nieko neparašęs rašytojas kalbėti, ir taip jis kalbėjo, taip garsiai, su tokiu užsidegimu, kad spruko į šonus visi funkcionieriai ir pradėjo rinktis aplink jį žmonės, kalbėjo jis dieną, kalbėjo dvi dienas, tik retkarčiais praskalaudamas burną kokiu gėrimu. O žmonės klausė, ir kuo daugiau klausė, tuo smarkiau galvom linksėjo, o ir objektas įsidrąsino, išlindo iš po suolo. Ir pastebėjo, kad žmonių, kurių jau buvo susirinkusi visa minia, akyse išnyko panieka bei kiti neigiami dalykai– juos pakeitė susižavėjimas ir nuostaba. O rašytojas vis kalbėjo ir kalbėjo nesustodamas, kol galiausiai pavargo, truputėlį pergėrė jam atneštų vaišių ir užmigo.

Kalboms pasibaigus, džiūgaujanti minia pačiupo jokių asociacijų nekeliantį objektą ir su didžiausiu džiaugsmu nutempė jį į Žilinsko galeriją, kur pastatė ant didžiausio pjedestalo kokį tik rado, ir prisegė lentelę „Objektas kuris neturi koncepcijos, paskirties ir nekelia jokių asociacijų“.

Ir pradėjo iš visų kraštų plūsti meno žinovai, ir nešti įvairiausias dovanas, ir atsirado daug visokių pamėgdžiotojų, plagiatorių ir dar visokio šūdo, bet niekam nepavyko ir taip toliau ir panašiai. O pusgirtis rašytojas ir liko geras pagrindinio herojaus draugas, jie kartu dažnai gerdavo degtinę, tik kad iš pusgirčio jis vis dažniau ir dažniau sau leisdavo būti visiškai girtas, nes suprato, kad jau viską gyvenime yra padaręs ką reikėjo ir gali sau tai leisti, bet tai jau visai kita istorija, ir šią temą norėčiau baigti laiminga pabaiga, o ne sakinių kratiniu apie tai kaip alkoholis pražudė dar vieną talentą…

Wikas Wikutauskas

festivalis “Tundra“ arba ką veiki “reive“ jei nesi reiveris?

“Labai fainas festivalis, labai patiko gamta, labai faina muzika, daug daug daug labai fainų žmogeliukų. Labai norėčiau padėkoti organizatoriams, motulei gamtai už gerą orą, ir visiems fainiems žmogeliukams ir visiems visiems dydžėjams, kurie savo užburianče muzikėle mus linksmino dieną nakty. Labeusiai turbūt patiko kiek girdėjau Dj Šmikišmaki ( jį jau esame girdėje viename visagino klube bet vistiek labai patiko) ir dar tas kur grojo pagrindiniame steidže pirmą naktį, tas kur labai gerai padavinėjo ant jau žinomų dainų savo poeziją.

Jei kas nepatiko, tai uodai nepatiko, nepatiko kai kurie susiraukę žmogeliukai, nepatiko kad neleido pirmą dieną įsinešti savo degtinės, nepatiko kad kai paskutinę dieną pirkau kebabą, tai man už didelio kainą padarė mažą.

Dar labai patiko kaimynai kempinge, kurie kas rytą žadindavo mus dainuodami pritarent gitarai.

Ir nepatiko dar tuoletai, o šiaip tai viskas super super, taigi dar kartą ačiukų lavina organizatoriams, apsauginiams (del manes pasprinkit ta nolsėmke zelionaja marka degtinės kurią konfiskavot, svarbu kad gerai pasirūpinot saugumu), dar tiems kas pardavinėjot pilstomą alų, bebro blyninei, tiems vaikinams kurie parvežė mus vargšelias beveik iki namų ir visiems visiems fainiems žmogeliukams.

Ps, kas radote uždedamas pūkuotas mikimauzo ausis su raudonom mirksinčiom lempelėm, tai pm man į www.facebuk.com/zuikutea

————————————————————————————————————————————————————

“Kvėpuok pro burną, kvėpuok pro burną, kvėpuok pro burną” tarsi mantrą tyliai mintyse kartojo Movilas. Akyse smarkiai temo, ir skrandžio turinys nenumaldomai kilo aukštyn, kol jis drebančia ranka bandė nulaikyti savo nuo karščio ir pasibaisėtinų įspūdžių suglebusią varpą. Per visus 35 jo nugyventus metus elementariai nusišlapinti dar niekada nebuvo toks rimtas, tokių kolosalių pastangų reikalaujantis išbandymas. Vaizdas, kvapas ir temperatūriniai skirtumai mažoje melsvoje plastikinėje būdelėje tiesiogine prasme vertė iš koto.

“Kas tie žmonės?.. Ką aš čia veikiu?..” su pasibaisėjimu Movilo galvoje sukosi tos pačios mintys. Daugybė keistai atrodančių skarmaluotų paauglių, keistų ilgaplaukių žmogystų į jį žiūrėjo su neslepiamu nepasitikėjimu. Balti bridžai, stilingos “basanoškės” iš “Danijos” ir paplėšyti marškinėliai su užrašu “Party!” ne tik kad nepadėjo jam įsimaišyti į šią margaspalvę minią, bet netgi atvirkščiai- kaip reikiant išskyrė. Kartą einant nusipirkti skardinę alaus iki artimiausio baro palapinės jis netgi išgirdo kaip praeinantys tusofščikai mestelėjo jam labai įžeidžiančią pastabą- “ką čia šitas mentas veikia?”

————————————————————————————————————————————————————–man žostkai -nepatynka kad taip taupo ant lainapo, praeitais metas buvo bent dj Dubifeks’as, o šiais tai nu nėra ką klausyt. Pasižėk kokia paraša tas meinsteidžas, nu baisu žiūrėt…

-tai ko čia atsivilkot tada jei jau taip nepatinka?

-Nežinau, nu nes tundra,nu…

————————————————————————————————————————————————————-

-žėk kaip jie šoka, aš išėjau iš šito steidžo, pavalgiau, pamiegojau, sugrįžtu o jie vis dar šoka. Kaip jie napavargsta?

-Jie tikriausiai “ratų” priėdę.

-Čia narkotikai? O kas nuo jų būna?

-Jo. Tai dar vadinamas ekstazi. Tai cheminis narkotikas, turintis ir amfetamino, ir haliucinogeninį poveikį. Dažniausiai vartojamas klubuose, nes suteikia energijos šokti. Baltos, rudos, rausvos tabletės arba spalvotos kapsulės. Tabletės būna įvairių dydžių ir formų (širdelių,gėlyčių). Pasitaiko, kad tabletės būna sugrūstos ir sumaišytos su kitais narkotikais (heroinu). Kaip žinia, sumaišius narkotikus šalutinis poveikis gali būti labai baisus. Ekstazy yra išgeriamas kartu su vaisvandeniais. Šio narkotiko poveikis pajuntamas po 20 minučių ir trunka kelias valandas.Ekstazy yra stimuliantas. Jo poveikis yra labai panašus į amfetamino, ar kokaino poveikį. Ekstazy stiprina jausmus, bet nuo LSD skiriasi tuo, kad nesukelia haliucinacijų. Ekstazy vartotojas įgauna drąsos, komunikabilumo, noro šokti, judėti. Šalutinis poveikis:Šokant jūsų organizmas netenka daug vandens. Todėl reikia gerti labai daug skysčių (per 1h-0,5l. skysčio). Vartojant ekstazy alkoholio gerti nepatartina. Nuo jo, jūsų organizmas netenka dar daugiau skysčių. Per vieną šokių naktį organizmas gali netekti kelių litrų vandens. Buvo atvejis, kai pasibaigus narkotiko poveikiui šokėjas išgėrė beveik kibirą vandens iš karto. Atsisakė inkstai, ir vaikino išgelbėti nepavyko. Vartojant ekstazy gali pasireikšti raumenų traukuliai, nevalingas dantų kalenimas, neryškus regėjimas, staigūs vyzdžio judesiai, taip pat pakyla kraujospūdis, gali ištikti širdies infarktas. Ekstazy yra naujas narkotikas, todėl jo ilgalaikis poveikis dar nėra ištirtas. Jo dažnas vartojimas gali pažeisti kepenis, smegenis, sukelti depresiją. Perdozavimas gali sukelti koordinacijos sutrikimus, ligą, panašią į Parkinsono, ir galiausiai paralyžių.

– O Dieve…

ps informacija apie EKSTAZY paimta iš puslapio http://marazas.bizhat.com/narkotikai/narkotikai-ekstazi.html

“Seansas“ arba ““Cizų“ nauda“ arba “oralinės stadijos fiksacija“



„Kasdien galvoju apie savižudybę. Taip nuo visko pavargau, viskas užkniso, atsibodo, nebeįdomu… Norėčiau kokiu paprastu , nesudėtingu būdu visa tai užbaigti. Aišku kad nebūtų skausminga, kad būtų estetiška. Na nežinau, su taure vyno, gražių moterų apsuptyje, arba, na susisprogdinti su kokia ambasada, kad rašytų laikraščiai, kad žmonės atsimintų… Net nežinau, ir taip kiekvieną dieną– nuo pat tos akimirkos kai prabundu ryte, iki pat ėjimo miegot aš galvoju, aš tiesiog gyvenu ta mintimi kaip čia su savimi pabaigus. Netgi miegodamas sapnuoju, kad darau sau įvairiausius siaubingus dalykus. Daugiau taip negaliu, tai trikdo mano kasdienę veiklą, sunku susikaupti darbe, sutriko erekcija, virškinimas… Pastoviai nedamiegu…“

„O jūs rūkantis?“

„Ta prasme?“

„Ar rūkote cigaretes?“

„Ne, nerūkau… Juk tai tai nuodų nuodas!“

„Tuomet siūlyčiau pradėti šiandien pat. Kaip minimum po pakelį vidutinio stiprumo cizų į dieną! Pamatysite, visos suicidinės mintys dings, ir vėl galėsite mėgautis pilna gyvenimo pilnatve. Tereikia kaskart traukiant į plaučius dūmus galvoti apie visą tą žalą kurią sau darote, tai tarsi mažutės porcijos jūsų taip geidžiamos savižudybės. Kas kartą kai kils kokia nejauki mintis- prisidekite cigaretę. Pamatysite, rūkydami jausitės ne taip, tarsi tiesiog čiulptumėt cigaretę, bet tarsi tas prakeiktas gyvenimas čiulpia jums! Reikia pradėti kuo skubiau– štai, vaišinkitės, šitas Camel’is tikrai neprastas…“

„Suintrigavote! Būtinai nuo šiandien pamėginsiu pradėti…“

„Nėra nieko paprasčiau kaip pradėti rūkyti! O dar kiek įdomios ir įtraukiančios veiklos jūsų laukia kol atrasite savo mėgstamą cigarečių rūšį, išmėginsite įvairius žiebtuvėlius. Pavydžiu jums tų daugybės pirmųjų kartų…“

„O jeigu nepadės?..“

„Tai aišku kad padės! Na o jeigu, kuo aš tikrai labai abejoju, nepadės, tuomet užsukite pas mane po savaitės, ir mes pakalbėsime apie stipriai nuotaiką keičiančias medžiagas…“

____________________________________________________________________________________________

„Pyderas“

pagalvojo daktaras Wikutauskas pastebėjęs, kad trūksta vieno penkiasdešimties litų banknoto sutartame honorare.

„Na kągi, iš klaidų mokomės…“

buvo jo sekanti mintis

įvadas į literatūrą visiškam atsilikėliui, arba turėk nuo šiol ir tu ką leptelti prie bendro stalo!

Norėdamas bent kartą pasirodyti iš bent kiek geresnės pusės, nusprendžiau vieną savo pusvalandį skirti švietėjiškai veiklai. Švietėjiškai veiklai skirtai tiems smurgleivoms, kurie per visą savo gyvenimą nesugeba prisiversti perskaityti daugiau nei 30 puslapių Tomo Sojerio, tačiau tuo pat metu supranta literatūros svarbą šiuolaikinio socialinio vieneto gyvenime. Šioje rubrikoje pateiksiu keletą labai glaustų santraukų su šiuo metu populiaresnių rašytojų stiliaus ir siužetų koncentratu, kad jūs mielieji vieną kartą perskaitę greitai įsisavintumėt ir galėtumėt vėliau panaudoti. Panaudoti kur- tikriausiai ne vienam kils klausimas, ogi panaudoti savo kasdienėje ir nekasdienėje veikloje, mezgant pažintis, mezgant pokalbius, ar tiesiog neatrodant kaip paskutiniam ąsilo beretei kai kas paminės kokią knygą. Daugiau nebeteks raudonuoti per pirmąjį pasimatymą, ar sėdint kokioj prabanga tvoskiančioj angoj su menininkiūkščiais, sušių restoranų savininkais, reklamščikais, rinkodarastais ir šiaip „bohemščikais“.

Pirmasis autorius kurį norėčiau paminėti tai žinomas girtuoklis, valkata, šūdinų darbų liaupsintojas Charles’as Bukowski’s. Prirašęs ne vieną kilogramą girtų eilėraščių, jis kaip reikiant sudrebino prozos pasaulį savo romanu „Paštas“ kuriame nuodugniai aprašo savo kasdienybę geriant ir dirbant savo šūdiną darbą. Kiti kūriniai tokie kaip faktotum, moterys arba skaitalas nesusilaukė tokios šlovės. Rašytojo mūza- titaniški kiekiai alkoholio ir pigios šliūndros. Maždaug taip:

Skaitydamas susirinkusiems eiles nusprendžiau pasidaryti sau pertrauką, atsikimšau jau devintą tądien butelį vyno, nugėriau kiek daugiau nei pusę, šiek tiek atrijau ir prisidegiau cigarą. Žmonių buvo nei per daug nei per mažai.

Nuo pat pradžios negalėjau atitraukti akių nuo pirmoje eilėje sėdinčios sultyngos bobos. Dar dešimt minučių paskaitaliojęs numečiau skiautę su eilėraščiu ant grindų, damušiau vyną ir priėjęs prie jos pasakiau:

Varom pas mane

Gerai

ji atsakė. Ir mes nuvarėm pas mane. Ten aš sau įsipyliau dvi stiklines viskio. Išgėriau vieną po kitos. Tada pavėmiau tualete, išsivaliau dantis, nusiploviau rankas. Ir tada pradėjome dulkintis. Dulkinomės iki paryčių, kol nulūžau.

Ryte nuotaika buvo subjurusi. Vėl į darbą. Išgėriau tris butelius balto vyno, butelį viskio ir buteliuką dantų skalavimo skysčio. Darbas mane užpisa.

Kitas mano mėgstamas autorius– Kurt’as Vonegut’as. Nors daugumos laikomas fantastu, aš siūlyčiau žvelgti kiek giliau. Mano akimis tai tikras absurdo virtuozas. Nedidelės apimties savo kūrinėlliuose jis sugeba prikurti tiek alternatyvių visatų, paralelinių pasaulių ir netikėčiausių situacijų, kad akys raibsta beskaitant. Štai apytiksliai taip:

Zorgidanas šią gerąją naujieną, kuri turėjo padėti tašką žmonijos nesantaikai, karams ir visam apskritai blogiui, gabeno iš savo gimtosios Rukocirkono planetos iki žemės, visus 30 šviesmečių. Tačiau jo vilčiai apie taikos ir santarvės įžiebimą nebuvo lemta išsipildyti. Nebuvo lemta išsipildyti dėl trijų priežasčių. Jis nemokėjo vietinių kalbos, buvo degtukų dėžutės dydžio ir tualeto gaiviklio formos. Dėl šių trijų priežasčių jo misija baigėsi tragiškai, vieno pigaus baro tualeto pisuare, jį savo šlapimu paskandino girtas airis.

Ir štai vienas rimčiausių 20 amžiaus autorių, subjektyvios žurnalistikos ir „Gonzo“ stailo tėvas, žmogus legenda, ilgametis politikų siaubas, buvęs kandidatas į vieno mažo miesteliūkščio šerifo postą, partijos „Psychai valdo“ įkūrėjas ir būtų galima dar vardint ir vardint, jo didenybė Hunteris S Thompsonas. Nusispjovęs ant didžiosios dalies žurnalistikos ir apskritai rašymo taisyklių jis dėjo dar ant moralės normų ir sukurpė vieną šauniausių veikalų apie amerikietišką svajonę, tikrą draugystę bei žmones, kurie ištikro moka atsipalaiduoti. Tas veikalas vadinasi „Baimė ir neapykanta Las Vegase“. Viskas ten maždaug taip:

Atleiskite, ponia, kur mes galėtume rasti amerikietišką svajonę šitam prakeiktam mieste?“

Ką tokį?“- ponia žagtelėjo perkreipdama savo veidą į nuostabos būseną. Supratau, kad klausinėti šitų mėsgalių tokiomis temomis ne tik nėra veiksminga, bet gali atnešti rimtų bėdų. Pasikuisiau kišenėje, išsitraukiau lapelį rūgšties ir pora benzedrino tablečių, viską sukramčiau, nuryjau neužsigerdamas ir su palengvėjimu atsikvėpiau. Jei mus ras, tai tie šūdžiai nieko neprikabins!

Straipsnį turėjau išsiųsti užvakar, bet nieko tokio jei išsiūsiu poryt. Rūgštis nėra pats tinkamiausias narkotikams tokioms išvykoms. Aš per tirštas tokiam karštam dykumos orui. Jeigu vis dėl to mus pagaus policijas, už tuos sudarkytus viešbučio kambarius, padirbtus čekius ir neįtikėtinus kiekius psichotropinių medžiagų– aš esu beveik visiškai tikras kad nei vienas teisėjas nepatikės KAD MES IŠTIKRO GALĖJOME ČIA TIEK VISKO PRIVEIKTI!

W.W

( nuotraukoje Charles Bukowski su kažkokia moterimi)

iš kažkurio 2020 metų žurnalo “Žmonės“, arba socialinių kaukių komplektai arba kai užaugsiu būsiu kaip…

…„kodėl?“

„todėl kad man labai patinka su chebra valkiotis visur, alus iš pūslės patinka, taip pat man labai patinka „psichodelinis tranzas“, patinka „dėt“, man svetimas žodis „kultūra“,“menas“ man taip pat svetima sąvoka, aš rengiuosi, elgiuosi ir atrodau kaip mužikas, dažnai mintyse kartoju savo devizą „man p–a–j–a–b–a–t“ ir šiaip esu labai paprastas ir nuobodus vaikinas, kuris iš šono žiūrint retkarčiais gali pasirodyti be pagrindo labai savimi patenkintas ar panašiai, tačiau iš tikro kasdien stengiasi kovoti su nepasitikėjimu savimi, žema saviverte bei milijardais kompleksų. Tikriausiai todėl“

„Grįžkime nuo jūsų asmeninio gyvenimo, prie karjeros, kaip kilo mintis kurti ir pardavinėti socialinius personažus?“

„Na visų pirma tai paskatino nenumaldomai artėjančios ateities tragizmas, vieną rytą atsikėliau, išlipau iš lovos, pavalgiau pusryčius, išsivaliau dantis, ruošiausi jau dėtis bliuską ir eit į darbą, kaip staiga mane tarsi žaibas trenkė. Supratau, kad daugiau nenoriu. Kad jau „viskas užpiso“, nenoriu rūpintis nei savimi, nei kitais, nenoriu galvoti apie ateitį, nes puikiai žinau kaip viskas bus liūdna ir apgailėtina. Užteks pamaniau, ir supratau, kad mano socialinis personažas galutinai sugedo“

„Gal visgi priminkite mūsų skaitytojams kas gi tie socialiniai personažai?“

„Socialinis personažas tai yra individo socialinių kaukių ir savybių rinkinys, kuriuo manipuliuodamas jis pateikia save aplinkiniams kasdieniame gyvenime. Pavyzdžiui „Vitalijus Netavopisalas yra puikus mylintis vyras, dviejų vaikų tėvas, puikus vadybininkas klestinčioje mėsos perdirbimo įmonėje“ tai yra fasadas, po kuriuo gali slėptis bet kas, kad ir iškrypėlis prievartautojas smaugikas– skerdikas, latentinis pederastas vujaristas, buvęs vietnamo karo veteranas, psichikos ligų puokštė. Socialinis personažas, tai mūsų kuriamas įvaizdis, tai aplinkinių nuomonė apie mus kurią mes norėtume pagal savo pageidavimus susidėlioti, tačiau gaunasi ne visada pagal tuos pageidavimus.

Taigi, kaip jau minėjau, vieną dieną man perdegė mikroschemos atsakingos už tą savęs pateikimą, aš nuėjau į vonią, nusiskutau plikai galvą, po poros dienų pasidariau keletą tatuiruočių, užsidėjau nuskalbtus džinsus ir drąsiai pradėjau kalbėti ką galvoju. Aišku pradžia buvo sunki, dingo kai kurios senos pažintys, atsirado naujų ir taip toliau ir panašiai.

O mintis pardavinėti kilo tada, kai mane išmetė iš darbo. Turėjau jau sukaupęs šiek tiek patirties reklamos srityje, buvau nemažai prirašęs pigios ir nemokamos reklamos scenarijų, pagalvojau kad galėčiau juos pritaikyti kuklesniems pavienių žmonių poreikiams. Plius labai trūko pinigų, kartais net ant maisto ar pačių kukliausių pramogų. Taigi kilo natūrali mintis padėti žmonėms, kurie nėra patenkinti savo gyvenimu ir na aišku pasidaryti iš to vieną kitą pinigėlį. Dabar vos spėju suktis, turiu surinkęs visą komandą labai rimtų viešųjų ryšių, įvaizdžio specialistų, ir mes kad ir varganiausio bomž’o galime, tarsi iš minkšto molio nulipdyti kuo puikiausią kad ir svajonių jaunikį. Nėra nieko neįmanomo, reikia tik pinigų ir noro– noro keistis. Nuo kitų panašaus pobūdžio įmonių skiriamės tuo, kad pakeičiame ne vien išorę, pakeičiame ir vidų. Pas mus Jūs perkate ne kaukę, pas mus jūs perkate naują „save“!

„Oho!“

„Aha“…