įvadas į literatūrą visiškam atsilikėliui, arba turėk nuo šiol ir tu ką leptelti prie bendro stalo!
Norėdamas bent kartą pasirodyti iš bent kiek geresnės pusės, nusprendžiau vieną savo pusvalandį skirti švietėjiškai veiklai. Švietėjiškai veiklai skirtai tiems smurgleivoms, kurie per visą savo gyvenimą nesugeba prisiversti perskaityti daugiau nei 30 puslapių Tomo Sojerio, tačiau tuo pat metu supranta literatūros svarbą šiuolaikinio socialinio vieneto gyvenime. Šioje rubrikoje pateiksiu keletą labai glaustų santraukų su šiuo metu populiaresnių rašytojų stiliaus ir siužetų koncentratu, kad jūs mielieji vieną kartą perskaitę greitai įsisavintumėt ir galėtumėt vėliau panaudoti. Panaudoti kur- tikriausiai ne vienam kils klausimas, ogi panaudoti savo kasdienėje ir nekasdienėje veikloje, mezgant pažintis, mezgant pokalbius, ar tiesiog neatrodant kaip paskutiniam ąsilo beretei kai kas paminės kokią knygą. Daugiau nebeteks raudonuoti per pirmąjį pasimatymą, ar sėdint kokioj prabanga tvoskiančioj angoj su menininkiūkščiais, sušių restoranų savininkais, reklamščikais, rinkodarastais ir šiaip „bohemščikais“.
Pirmasis autorius kurį norėčiau paminėti tai žinomas girtuoklis, valkata, šūdinų darbų liaupsintojas Charles’as Bukowski’s. Prirašęs ne vieną kilogramą girtų eilėraščių, jis kaip reikiant sudrebino prozos pasaulį savo romanu „Paštas“ kuriame nuodugniai aprašo savo kasdienybę geriant ir dirbant savo šūdiną darbą. Kiti kūriniai tokie kaip faktotum, moterys arba skaitalas nesusilaukė tokios šlovės. Rašytojo mūza- titaniški kiekiai alkoholio ir pigios šliūndros. Maždaug taip:
Skaitydamas susirinkusiems eiles nusprendžiau pasidaryti sau pertrauką, atsikimšau jau devintą tądien butelį vyno, nugėriau kiek daugiau nei pusę, šiek tiek atrijau ir prisidegiau cigarą. Žmonių buvo nei per daug nei per mažai.
Nuo pat pradžios negalėjau atitraukti akių nuo pirmoje eilėje sėdinčios sultyngos bobos. Dar dešimt minučių paskaitaliojęs numečiau skiautę su eilėraščiu ant grindų, damušiau vyną ir priėjęs prie jos pasakiau:
–Varom pas mane
–Gerai
ji atsakė. Ir mes nuvarėm pas mane. Ten aš sau įsipyliau dvi stiklines viskio. Išgėriau vieną po kitos. Tada pavėmiau tualete, išsivaliau dantis, nusiploviau rankas. Ir tada pradėjome dulkintis. Dulkinomės iki paryčių, kol nulūžau.
Ryte nuotaika buvo subjurusi. Vėl į darbą. Išgėriau tris butelius balto vyno, butelį viskio ir buteliuką dantų skalavimo skysčio. Darbas mane užpisa.
Kitas mano mėgstamas autorius– Kurt’as Vonegut’as. Nors daugumos laikomas fantastu, aš siūlyčiau žvelgti kiek giliau. Mano akimis tai tikras absurdo virtuozas. Nedidelės apimties savo kūrinėlliuose jis sugeba prikurti tiek alternatyvių visatų, paralelinių pasaulių ir netikėčiausių situacijų, kad akys raibsta beskaitant. Štai apytiksliai taip:
Zorgidanas šią gerąją naujieną, kuri turėjo padėti tašką žmonijos nesantaikai, karams ir visam apskritai blogiui, gabeno iš savo gimtosios Rukocirkono planetos iki žemės, visus 30 šviesmečių. Tačiau jo vilčiai apie taikos ir santarvės įžiebimą nebuvo lemta išsipildyti. Nebuvo lemta išsipildyti dėl trijų priežasčių. Jis nemokėjo vietinių kalbos, buvo degtukų dėžutės dydžio ir tualeto gaiviklio formos. Dėl šių trijų priežasčių jo misija baigėsi tragiškai, vieno pigaus baro tualeto pisuare, jį savo šlapimu paskandino girtas airis.
Ir štai vienas rimčiausių 20 amžiaus autorių, subjektyvios žurnalistikos ir „Gonzo“ stailo tėvas, žmogus legenda, ilgametis politikų siaubas, buvęs kandidatas į vieno mažo miesteliūkščio šerifo postą, partijos „Psychai valdo“ įkūrėjas ir būtų galima dar vardint ir vardint, jo didenybė Hunteris S Thompsonas. Nusispjovęs ant didžiosios dalies žurnalistikos ir apskritai rašymo taisyklių jis dėjo dar ant moralės normų ir sukurpė vieną šauniausių veikalų apie amerikietišką svajonę, tikrą draugystę bei žmones, kurie ištikro moka atsipalaiduoti. Tas veikalas vadinasi „Baimė ir neapykanta Las Vegase“. Viskas ten maždaug taip:
„Atleiskite, ponia, kur mes galėtume rasti amerikietišką svajonę šitam prakeiktam mieste?“
„Ką tokį?“- ponia žagtelėjo perkreipdama savo veidą į nuostabos būseną. Supratau, kad klausinėti šitų mėsgalių tokiomis temomis ne tik nėra veiksminga, bet gali atnešti rimtų bėdų. Pasikuisiau kišenėje, išsitraukiau lapelį rūgšties ir pora benzedrino tablečių, viską sukramčiau, nuryjau neužsigerdamas ir su palengvėjimu atsikvėpiau. Jei mus ras, tai tie šūdžiai nieko neprikabins!
Straipsnį turėjau išsiųsti užvakar, bet nieko tokio jei išsiūsiu poryt. Rūgštis nėra pats tinkamiausias narkotikams tokioms išvykoms. Aš per tirštas tokiam karštam dykumos orui. Jeigu vis dėl to mus pagaus policijas, už tuos sudarkytus viešbučio kambarius, padirbtus čekius ir neįtikėtinus kiekius psichotropinių medžiagų– aš esu beveik visiškai tikras kad nei vienas teisėjas nepatikės KAD MES IŠTIKRO GALĖJOME ČIA TIEK VISKO PRIVEIKTI!
W.W
( nuotraukoje Charles Bukowski su kažkokia moterimi)
juodasis pirmadienis 
neblogai, visiškai neblogai! Tik Kurtas Vonnegutas be apostrofų (kaip ir Hunteris), tualetas aišku kitaip rašosi nu ir išsiųsti..
Dėkui už pastabas. šiais laikais NIEKUO negali pasitikėt, net automatiniu rašybos tikrinimu…
Ahahahaha Wikai:) zinojau, kad butent sis triumvyratas cia vyraus. As pasiilgstu bukowskio, ir vis tik ne vemimas ir bobu dulkinimas esme, o sudinas gyvenimas ir musu lievos pramogos ir viso to absurdas. Man Bukowskis tarsi veidroduxas, labai panasiai jauciuosi ir mastau kartais:)
tarkim NE VIEN vėmimas ir bobų dulkinimas 🙂
Darosi pernelyg itartina. Daug bendro tarp sudukulto, wikutausko rastu esmes(?) ir manes. Mylimiausi rasytojai, beje. Jus mane sekate. Na, ir dar, visada taip zjbs uzejus i sudukulta patayt mauja posta is wikutausko. Ir cia. Valish.