Kategorija: nežinau net kaip pavadint

reklama– dinamiškas verslas

“Daugelis pradedančiūjų kūrybininkų reklamos verslą įsivaizduoja kaip tik šampaną, stambias kupiūras ir kokainą, bet dažniausiai randa tik skaudžią realybę– pigų kaunietišką amfetaminą už skolintus pinigus bei susuktą naudotą troleibuso talonėlį”

Kalbėjo man prakaulus malonaus veido plikis, vienos iš daugybės “kūrybinių” reklamos agentūrų “kūrybos” skyriaus vadovas. “Tai bent teisingi žodžiai”-galvojau aš.

“Prisiskaito ten to pederasto prancūzo knygų (tikriausiai 14.99 euro), ir įsivaizduoja kad tik pyst plest ir jau turtai bei šlovė. Tai visiška nesąmonė ir muilo burbulas. Nežinau kaip ten pas juos Paryžiuje, bet pas mus niekam nereikia tų neribotų kūrybinių potencialų, nereikia ten jokių fincikliūškų, mūsų užsakovams dažniausiai reikia kiek įmanoma ilgesnių packshot’ų, nesudėtingų logotipų, paprastų šūkių iš max trijų žodžių, na supranti, kad viskas aišku ir paprasta būtų. Manai sugebėsi?”

“Mhm, manau kad sugebėsiu- aš pats paprastas, tai ir šūkiai pas mane paprasti bus”, nedvejodamas pamelavau. Darbo verkiant reikėjo, o jau tuo metu bet kokio nesinorėjo- norėjosi mylimo. Bulvių ir morkų atsargos namuose nenumaldomai artėjo prie tragiškos pabaigos, o kada paskutinį kartą valgiau konservų ar šiaip ko pilnaverčio- buvau jau spėjęs išvis užmiršti.

“Puiku, man patinka tavo požiūris. Kiek tikiesi uždirbti pradžioj?”

“Na kokius…”

“Iš karto noriu pasakyti, žinai, kad nebūtų jokių derybų šituo klausimu,- šiuo metu, bandomuoju laikotarpiu tau galime mokėti visiškai nieką. Kai praeis keli mėnesiai ir jau turėsi patirtį bei stažą, tai mes tau pridėsime prie to visiško nieko kokį nulį procentų nuo padarytų darbų. Vienu žodžiu žiūrėsim kaip seksis ir pagal tai orientuosimės, gerai dirbsi, dadėsim dar kokį nulį… “

“Mm…” suglumau.

“Tai jei tinka, tai čia vat yra papkė su darbais, kuriuos norėčiau kad pasibandymui padarytum visai už dyką” pasakė tiesdamas man riebų juodą segtuvą, kuris iš pažiūros svėrė gal kokius septynis kg.

“O kada deadlainas?” pasiteiravau, kažkaip kuo toliau tuo labiau dvejodamas

“Deadlainas buvo vakar”

Nejučiom įkišau ranką į švarko kišenę. Pirštai maloniai nuslydo sprogdiklio žiedu. Šaltas špižinis korpusas teikė svaraus pasitikėjimo savimi, tokio svaraus, kokio gali suteikti tik ištikima mano palydovė- puolamoji rankinė granata F-1. “Nešiandien” tyliai pagalvojau, paėmiau papkę ir paskendęs niūriose apmastymuose išėjau.

Tuomet buvau jaunas, kuklus pablyškęs jaunuolis. Turėjau tik papkę nepadarytų darbų, visas nesugalvotas pasaulio idėjas ir nežinojau, kad prieš akis laukia ilgi metai nepilnavertės mitybos, bemiegių naktų, pigaus alkoholio ir neišsipildžiusių lūkesčių…

Wikas Wikutauskas

pasakėlė apie jokių asociacijų nekeliantį ir koncepcijos neturintį objektą

Kartą gyveno, o tiksliau egzistavo toks objektas, kuris nekėlė niekam jokių asociacijų ir neturėjo koncepcijos. Be viso to jis dar ir funkcijos jokios neatliko, ir netgi neatrodė estetiškai. Labai sunku jam buvo, niekas nenorėjo turėti su juo jokių interferencijų ar šiaip ką nors bendro. Kad ir kur jis nueidavo, ar kad ir kur atsidurdavo, visi iš jo šaipydavosi:

“Tu niekam tikęs! neturi nei paskirties nei panaudojimo, nei pritaikymo, nesi nei patrauklus, nei konceptualus nei dar šioks toks, o ir asociacijų mums jokių nekeli!“

Taip dienos bėgo, slinko metai, objektas pasinėrė į gilią depresiją, jį skaudino pastovios įžeidžiančios pastabos, ir ta panieka, kurią jis matydavo kiekvieno praeivio akyse. Būna sunku surasti prasmę gyvenime kai esi beprasmis.

Tačiau taip nutiko, kad pusiau provincijos miesteliūkštyje kur egzistavo šios pasakos herojus, iš nežinia kur atsirado, o galbūt ir visada ten buvo toks vienas pusgirtis rašytojas kuris nebuvo nieko parašęs. Jis netyčiom kažkaip kažkur eidamas pro šalį nugirdo, kaip keli jauni partijos “naujoji kairioji dešinė 95“ funkcionieriai šaiposi iš susigūžusio bekoncepčio mūsų pasakos herojaus, ir mėto į jį iš padžiūvusio arklio mėšlo.

“Ką jūs čia darot, smurgleivos, kaip jums ne gėda?!“ riktelėjo pusgirtis nieko neparašęs rašytojas, kuris tarp kitko labai nepakentė įvairiausių neteisybių.

„Mums nei kiek ne gėda, šitas objektas neturi jokios koncepcijos“- nei kiek nesusigėdę atšovė jam jaunieji funkcionieriai.

„Kaip tai neturi jokios koncepcijos? Tai jis gal ir asociacijų niekam jokių nekelia?“ nustebęs pasiteiravo rašliavotojas, ir garsiai atsirūgęs pagalvojo apie tauro alų.

„Ir asociacijų jokių nekelia, ir paskirties jokios neturi“ kaip vienas sinchronizuotai atsakė Mielskio pasekėjai.

„Ar tai tiesa?“ priėjęs arčiau prie po suoliuku besislepiančio susigūžusio objekto paklausė rašytojas.

„Taip tai visiška tiesa, aš neatlieku jokių funkcijų, neturiu koncepcijos, asociacijų taip pat niekam jokių su niekuo nekeliu“ tylių balseliu cyptelėjo objektas iš po suolo.

„Fantastika, nieko nuostabesnio nesu girdėjęs! Kaip niekam iki šiol nedašuto,, kad koncepcijos neturėjimas yra pats iš savęs koncepcija, ir dar kokia! Ir funkcijų jokių neatlikimas pats iš savęs yra funkcijų funkcija ir turėtų būti visų mūsų pačia aukščiausia siekiamybe, ir kad tas asociacijų kėlimas yra labai jau sąlyginis dalykas…“ ir pradėjo pusgirtis nieko neparašęs rašytojas kalbėti, ir taip jis kalbėjo, taip garsiai, su tokiu užsidegimu, kad spruko į šonus visi funkcionieriai ir pradėjo rinktis aplink jį žmonės, kalbėjo jis dieną, kalbėjo dvi dienas, tik retkarčiais praskalaudamas burną kokiu gėrimu. O žmonės klausė, ir kuo daugiau klausė, tuo smarkiau galvom linksėjo, o ir objektas įsidrąsino, išlindo iš po suolo. Ir pastebėjo, kad žmonių, kurių jau buvo susirinkusi visa minia, akyse išnyko panieka bei kiti neigiami dalykai– juos pakeitė susižavėjimas ir nuostaba. O rašytojas vis kalbėjo ir kalbėjo nesustodamas, kol galiausiai pavargo, truputėlį pergėrė jam atneštų vaišių ir užmigo.

Kalboms pasibaigus, džiūgaujanti minia pačiupo jokių asociacijų nekeliantį objektą ir su didžiausiu džiaugsmu nutempė jį į Žilinsko galeriją, kur pastatė ant didžiausio pjedestalo kokį tik rado, ir prisegė lentelę „Objektas kuris neturi koncepcijos, paskirties ir nekelia jokių asociacijų“.

Ir pradėjo iš visų kraštų plūsti meno žinovai, ir nešti įvairiausias dovanas, ir atsirado daug visokių pamėgdžiotojų, plagiatorių ir dar visokio šūdo, bet niekam nepavyko ir taip toliau ir panašiai. O pusgirtis rašytojas ir liko geras pagrindinio herojaus draugas, jie kartu dažnai gerdavo degtinę, tik kad iš pusgirčio jis vis dažniau ir dažniau sau leisdavo būti visiškai girtas, nes suprato, kad jau viską gyvenime yra padaręs ką reikėjo ir gali sau tai leisti, bet tai jau visai kita istorija, ir šią temą norėčiau baigti laiminga pabaiga, o ne sakinių kratiniu apie tai kaip alkoholis pražudė dar vieną talentą…

Wikas Wikutauskas

iš kažkurio 2020 metų žurnalo “Žmonės“, arba socialinių kaukių komplektai arba kai užaugsiu būsiu kaip…

…„kodėl?“

„todėl kad man labai patinka su chebra valkiotis visur, alus iš pūslės patinka, taip pat man labai patinka „psichodelinis tranzas“, patinka „dėt“, man svetimas žodis „kultūra“,“menas“ man taip pat svetima sąvoka, aš rengiuosi, elgiuosi ir atrodau kaip mužikas, dažnai mintyse kartoju savo devizą „man p–a–j–a–b–a–t“ ir šiaip esu labai paprastas ir nuobodus vaikinas, kuris iš šono žiūrint retkarčiais gali pasirodyti be pagrindo labai savimi patenkintas ar panašiai, tačiau iš tikro kasdien stengiasi kovoti su nepasitikėjimu savimi, žema saviverte bei milijardais kompleksų. Tikriausiai todėl“

„Grįžkime nuo jūsų asmeninio gyvenimo, prie karjeros, kaip kilo mintis kurti ir pardavinėti socialinius personažus?“

„Na visų pirma tai paskatino nenumaldomai artėjančios ateities tragizmas, vieną rytą atsikėliau, išlipau iš lovos, pavalgiau pusryčius, išsivaliau dantis, ruošiausi jau dėtis bliuską ir eit į darbą, kaip staiga mane tarsi žaibas trenkė. Supratau, kad daugiau nenoriu. Kad jau „viskas užpiso“, nenoriu rūpintis nei savimi, nei kitais, nenoriu galvoti apie ateitį, nes puikiai žinau kaip viskas bus liūdna ir apgailėtina. Užteks pamaniau, ir supratau, kad mano socialinis personažas galutinai sugedo“

„Gal visgi priminkite mūsų skaitytojams kas gi tie socialiniai personažai?“

„Socialinis personažas tai yra individo socialinių kaukių ir savybių rinkinys, kuriuo manipuliuodamas jis pateikia save aplinkiniams kasdieniame gyvenime. Pavyzdžiui „Vitalijus Netavopisalas yra puikus mylintis vyras, dviejų vaikų tėvas, puikus vadybininkas klestinčioje mėsos perdirbimo įmonėje“ tai yra fasadas, po kuriuo gali slėptis bet kas, kad ir iškrypėlis prievartautojas smaugikas– skerdikas, latentinis pederastas vujaristas, buvęs vietnamo karo veteranas, psichikos ligų puokštė. Socialinis personažas, tai mūsų kuriamas įvaizdis, tai aplinkinių nuomonė apie mus kurią mes norėtume pagal savo pageidavimus susidėlioti, tačiau gaunasi ne visada pagal tuos pageidavimus.

Taigi, kaip jau minėjau, vieną dieną man perdegė mikroschemos atsakingos už tą savęs pateikimą, aš nuėjau į vonią, nusiskutau plikai galvą, po poros dienų pasidariau keletą tatuiruočių, užsidėjau nuskalbtus džinsus ir drąsiai pradėjau kalbėti ką galvoju. Aišku pradžia buvo sunki, dingo kai kurios senos pažintys, atsirado naujų ir taip toliau ir panašiai.

O mintis pardavinėti kilo tada, kai mane išmetė iš darbo. Turėjau jau sukaupęs šiek tiek patirties reklamos srityje, buvau nemažai prirašęs pigios ir nemokamos reklamos scenarijų, pagalvojau kad galėčiau juos pritaikyti kuklesniems pavienių žmonių poreikiams. Plius labai trūko pinigų, kartais net ant maisto ar pačių kukliausių pramogų. Taigi kilo natūrali mintis padėti žmonėms, kurie nėra patenkinti savo gyvenimu ir na aišku pasidaryti iš to vieną kitą pinigėlį. Dabar vos spėju suktis, turiu surinkęs visą komandą labai rimtų viešųjų ryšių, įvaizdžio specialistų, ir mes kad ir varganiausio bomž’o galime, tarsi iš minkšto molio nulipdyti kuo puikiausią kad ir svajonių jaunikį. Nėra nieko neįmanomo, reikia tik pinigų ir noro– noro keistis. Nuo kitų panašaus pobūdžio įmonių skiriamės tuo, kad pakeičiame ne vien išorę, pakeičiame ir vidų. Pas mus Jūs perkate ne kaukę, pas mus jūs perkate naują „save“!

„Oho!“

„Aha“…

“Išsiskyrimo liūdesys“ arba “jausmų egzodas“

Mano mylimoji
pakuoja Anglijoj vištas
Ir sakė man, kad čia jau nebegrįš
Negrįš į šitą niūrią šalį
Į šį nuobodų pilką miestą

Ji kemša broilerius į maišą,
Dėlioja šlauneles po celofanais
ir liečia savo švelniausiom rankom
pašiurpusias sušalusių perekšlių odas
Kaip man pavydu!

Ji išvažiavo, paliko mane vieną
Paliko mane vieną, šioj ašarų pakalnėj
Su savo ašarom…
Kas man dabar sakys kaip reikia elgtis
kaip rengtis, batus man kokius reikia nusipirkt?

„Vištienos krūtinėlė“
ant etiketės parašyta
aš maksimoje stoviu
ir rankose laikau tą šaltą mėsa
kuri nuolat man primena Tave

Likime, labai jau tu ironiškas

„Aš negaliu gyventi Jurbarke, jis mane slegia! Kiekvieną dieną vis tas pats, ir tas pats!“ priekaištauja ji man, o ką aš galiu pasakyt, aš tik paprasčiausias batsiuvys, kaip man jai tas žvaigždes nuo dangaus nuraškyti… Sėdžiu ant lovos ir bejėgiškai stebiu kaip ji kraunasi lagaminą. Na tai aišku, nieko nuostabaus, nyki buitis, kukli alga, o čia Ispanija, Anglija… Kur jau man iki tokio lygio datraukti, kai per dienas tik vyžas taisau ir kurpes kurpiu. Patyliukais pradedu galvoti apie juodai dienai sekcijoje užslėptą litrinį lietuviškos degtinės butelį. Pasidaro šiek tiek lengviau.

„Žinai, dėl manęs gali varyt kad ir…“ nespėju ištarti, kaip prabundu.

Prabundu ir pradedu vangiai ropštis iš savo milžiniškos lovos. Apsimiegojusiomis akimis apsidairau; patalynė visa nuspardyta, na ir košmarą sapnavau, kambarys kiek sujauktas, bet kadangi nemėgstu apsikrauti daiktais, tai nelabai yra kam ir susijaukti. Viskas taip kaip mėgstu, jokio šiukšlių meno, jokio nereikalingo pastoviai kliūnančio po kojomis šlamšto. Pasirąžau ir įšokęs į baltas drobines kelnes ir patraukiu link virtuvės, pasigaminti puodelio kavos. Įpilu katinui maisto, ir su pasimėgavimu stebiu kaip palengva į puodelį bėga mano dvigubas espresso lungo. Negaliu nesišypsoti… Pasičiupęs kavą, lengvu žingsniu patraukiu į savo darbo kambarį, ten, iš kedro dėžutės išsitraukiu rankų darbo cigariuką. Išeinu į balkoną, žvilgsniu permetu savo valdas ir dar plačiau nusišypsau. Prisidegu, įtraukiu saldų dūmą, hm, kažkas čia ne taip. Sumaišiau cigariukus. Šito nereikėtų rūkyti ką tik atsikėlus- pagalvoju, ir dar labiau išsišiepiu. Gerai kad į darbą nereikia, nei šiandien nei rytoj. Įtraukiu dar saldaus dūmelio, gurkšteliu kavos ir…Ir prabundu.

Prabundu, apsidairau, riebokai nusikeikiu ir iškėlęs kumštį į viršų sušunku:“Grąžink mane bent jau į Jurbarką, niekše!“ Likimas man pastaruoju metu labai ironiškas…

Sėkmingi žmonės mane trikdo



„kai aš pradėjau savo verslą, lagamine turėjau tik naudotą prezervatyvą, pakelį „Yes!“ saulėgrąžų, seną kalendorių bei perdegusią lemputę, o dabar štai!…“

„O kai mane žmona išspyrė iš namų, turėjau tik dvejus marškinius, vieną porą kojinių ir skylę bate…“

„ Nuo to laiko, kai susilaukiau pripažinimo reklamos srityje, valgau tik sušius. Nebegaliu žiūrėti į tradicinius lietuviškus patiekalus…“

„Kai buvau tavo metų, jau turėjau namą, bobą ir mašiną…“

„20% talento ir 80% juodo darbo, štai mano sėkmės paslaptis!“

Štai tokie ir kitokie pokalbiai vyko prie vienos mažutės, bet labai prašmatnios kavinės-baro baro. Tuo tarpu mano galvoje:

„ Tu niekada nebūsi toks sėkmingas! Tau niekada nepavyks!Pasižiūrėk į tų ponų kosciumus! Dabar pasižiūrėk kokie negražūs tavo batai! Alus čia kainuoja septyni litai!“ Šūkavo spigus balsiūkštis.

Susirinkau savo pasitikėjimo savimi liekanas, prasibroviau iki čiaupo ir ištiesiau skiauterėtam barmenui suglamžytą kupiūrą.

Tada pradėjom gerti. Pradėjom gerti, o dar tiksliau tai ėmėm lakti kaip patrakę. Kaip kiaulės. Neteko reikšmės ir „kosciumai“ ir vakarinės suknios, ir pareigos reikšmės neteko, kartu su mašinom vaikais bei pinigais.

Va taip va. Ir nebuvo ten jokių muštynių, niekas nieko neatėmė, niekas nieko nenuskriaudė, ir šiaip, antrą valandą nakties ėjau namo, ir jokios čia netikėtos pabaigos šiame pasakojime nebus.