Likime, labai jau tu ironiškas

„Aš negaliu gyventi Jurbarke, jis mane slegia! Kiekvieną dieną vis tas pats, ir tas pats!“ priekaištauja ji man, o ką aš galiu pasakyt, aš tik paprasčiausias batsiuvys, kaip man jai tas žvaigždes nuo dangaus nuraškyti… Sėdžiu ant lovos ir bejėgiškai stebiu kaip ji kraunasi lagaminą. Na tai aišku, nieko nuostabaus, nyki buitis, kukli alga, o čia Ispanija, Anglija… Kur jau man iki tokio lygio datraukti, kai per dienas tik vyžas taisau ir kurpes kurpiu. Patyliukais pradedu galvoti apie juodai dienai sekcijoje užslėptą litrinį lietuviškos degtinės butelį. Pasidaro šiek tiek lengviau.

„Žinai, dėl manęs gali varyt kad ir…“ nespėju ištarti, kaip prabundu.

Prabundu ir pradedu vangiai ropštis iš savo milžiniškos lovos. Apsimiegojusiomis akimis apsidairau; patalynė visa nuspardyta, na ir košmarą sapnavau, kambarys kiek sujauktas, bet kadangi nemėgstu apsikrauti daiktais, tai nelabai yra kam ir susijaukti. Viskas taip kaip mėgstu, jokio šiukšlių meno, jokio nereikalingo pastoviai kliūnančio po kojomis šlamšto. Pasirąžau ir įšokęs į baltas drobines kelnes ir patraukiu link virtuvės, pasigaminti puodelio kavos. Įpilu katinui maisto, ir su pasimėgavimu stebiu kaip palengva į puodelį bėga mano dvigubas espresso lungo. Negaliu nesišypsoti… Pasičiupęs kavą, lengvu žingsniu patraukiu į savo darbo kambarį, ten, iš kedro dėžutės išsitraukiu rankų darbo cigariuką. Išeinu į balkoną, žvilgsniu permetu savo valdas ir dar plačiau nusišypsau. Prisidegu, įtraukiu saldų dūmą, hm, kažkas čia ne taip. Sumaišiau cigariukus. Šito nereikėtų rūkyti ką tik atsikėlus- pagalvoju, ir dar labiau išsišiepiu. Gerai kad į darbą nereikia, nei šiandien nei rytoj. Įtraukiu dar saldaus dūmelio, gurkšteliu kavos ir…Ir prabundu.

Prabundu, apsidairau, riebokai nusikeikiu ir iškėlęs kumštį į viršų sušunku:“Grąžink mane bent jau į Jurbarką, niekše!“ Likimas man pastaruoju metu labai ironiškas…

Sėkmingi žmonės mane trikdo



„kai aš pradėjau savo verslą, lagamine turėjau tik naudotą prezervatyvą, pakelį „Yes!“ saulėgrąžų, seną kalendorių bei perdegusią lemputę, o dabar štai!…“

„O kai mane žmona išspyrė iš namų, turėjau tik dvejus marškinius, vieną porą kojinių ir skylę bate…“

„ Nuo to laiko, kai susilaukiau pripažinimo reklamos srityje, valgau tik sušius. Nebegaliu žiūrėti į tradicinius lietuviškus patiekalus…“

„Kai buvau tavo metų, jau turėjau namą, bobą ir mašiną…“

„20% talento ir 80% juodo darbo, štai mano sėkmės paslaptis!“

Štai tokie ir kitokie pokalbiai vyko prie vienos mažutės, bet labai prašmatnios kavinės-baro baro. Tuo tarpu mano galvoje:

„ Tu niekada nebūsi toks sėkmingas! Tau niekada nepavyks!Pasižiūrėk į tų ponų kosciumus! Dabar pasižiūrėk kokie negražūs tavo batai! Alus čia kainuoja septyni litai!“ Šūkavo spigus balsiūkštis.

Susirinkau savo pasitikėjimo savimi liekanas, prasibroviau iki čiaupo ir ištiesiau skiauterėtam barmenui suglamžytą kupiūrą.

Tada pradėjom gerti. Pradėjom gerti, o dar tiksliau tai ėmėm lakti kaip patrakę. Kaip kiaulės. Neteko reikšmės ir „kosciumai“ ir vakarinės suknios, ir pareigos reikšmės neteko, kartu su mašinom vaikais bei pinigais.

Va taip va. Ir nebuvo ten jokių muštynių, niekas nieko neatėmė, niekas nieko nenuskriaudė, ir šiaip, antrą valandą nakties ėjau namo, ir jokios čia netikėtos pabaigos šiame pasakojime nebus.

tikra istorija

„pamenu, kažkada pas mane į barą pastoviai užsukdavo toks labai keistas tipas. Ateidavo jis kiekvieną mano pamainos dieną, atsisėsdavo prie baro, ir užsisakydavo vis kokio prabangaus brendžio, ar konjako. Metų jam buvo apie 50, atrodė išskirtinai tvarkingai; „london fog“ lietpaltis, juodi ploniausios odos batai, be abejo idealiai išblizginti ir lengvas angliškas akcentas sudarė įspūdį, tarsi tas tipas būtų koks išeivis iš užjūrių.

Visada atsiskaitydavo stambiom kupiūrom, ir gausiai palikdavo arbatpinigių. Iš pat pradžių galvojau, kad tai koks paklydęs pederastas, naktiniame mieste niekaip nerandantis draugijos. Tačiau išankstinės nuostatos suformuotą priešiškumą greitai pakeitė nuostaba ir nauji įtarimai. Su kiekvienu jo apsilankymu surasdavau vis naujų ir naujų panašumų tarp keistojo lankytojo ir savęs. Balso tembras, intonacijų kaita, gestai, kaip jis laiko brendinę taurę, kokius gėrimus užsisako ir dar daugybė kitų smulkmenų buvo tarsi iš manęs pavogtos. Galvojau kad tai visiška nesąmonė, sukelta ilgų darbo valandų, prastos mitybos ir panašiai, bet vieną dieną nutiko štai kas,

Buvo eilinis penktadienio „biziakas“, buvau iš vakaro ganėtinai smarkiai pachmielyngas ir dar nesakysiu koks iki tokio lygio, kad jau prasčiau su nuotaika ir savijauta nelabai gali būti. Laikas slinko taip lėtai, kad momentais atrodė jog niekada nesibaigs. Ko mažiausiai norėjau kad kas atsisėstų prie baro man tuo metu knist protą apie gyvenimo vingrybes, kai pro duris žengė tas pats keistas tipas, prisėdo, ir užsisakė henesio v.s.o.p kategorijos. Stengdamasis neparodyti savo nepasitenkinimo, palaisčiau jam konjako, ir pertraukose tarp alaus pilstymo, kavos virimo ir pan, trumpom neutraliom frazėm palaikiau pokalbį į jį labai nesigilindamas. Na mano toks darbas, palaikyt pokalbius, pilstyt gėralus, virt viralus ir nemušt į kasą. Nuotaikos nebuvo, na pats supranti kaip kartais jos nebūna, neturėjau noro net nagrinėt tų panašumų apie kuriuos jau čia sakiau. Norėjau būt kur nors tamsiam kampe kad manęs niekas nekalbintų. Nepamenu apie ką jis tada kalbėjo, kažkokia ten keista tema buvo. Jis ten man kažką pasakė apie gyvenimo tikslų siekimą, motyvaciją ir aš neapsikentęs jam kažką leptelėjau, irgi iš tos motyvacinės kišenės, kažkokį pigų pašiepiantį šposą. Keistasis tipas, pamenu, pažvelgė į mane ir tarė:

„ bet Dievas žinok į visus vienodai žiūri, jis išimčių ar taisyklių nedaro, visi čia vienodi“

labai tada man sukilo rūgštys, na pats žinai, religija ir jos „tilegos“ ne man, tai aš jam atsikirtau, na jau peržengdamas visas mandagumo normas, kad gyvenimas tai šūdų krūva, kad tas jo dievas, turi tikrai svarbesnių reikalų nei rūpintis tokiais žemės dulkėm kaip aš ar jis, o jei ir neturi, tai jau senai mus užmiršęs šitam mėšle.

Nieko jis man tada neatsakė, pasižiūrėjo taip keistai. Išgėrė savo gėrimą, ir kai pasiūliau papildyt taurę, paklausė, „o tu mano vietoje dar gertum?“– „Savo vietoje dar gerčiau, o jūsų tai nežinau“, pasakiau jam, jis susimokėjo, paliko gausių arbatpinigių ir išėjo, daugiau nuo to laiko jo ir nebuvau niekur sutikęs. Kitą dieną po jo paskutinio apsilankymo, laimėjau loterijoje 50000 litų…“

„Ir kas tada nutiko?“

„Nu ir nieko nenutiko, prapisau visus per tris mėnesius, o paskui teko varyt į angliją, laimės ieškot…“

tautinis pasidižiavimas ir rudasis paradas ir “Kiek tavyje drąsiaus?“

Labai didžiuojuosi kad esu lietuvis, ypač pastarosiomis dienomis. Nu ir kas ta korupcija, tie mokeščiai per dideli, tos atominės elektrinės, tie nesusipratimai valdžioje– visa tai tik menkos smulkmenėlės, palyginus su ta mintimi kad kažkas gali kėsintis į mūsų šikną, ar vaikus. STOP GĖJŲ, PEDERĄSTŲ IR PEDOFILŲ PARADUI! Skanduoja alkana tauta, aplinkui sproginėjant ašarinių dujų užtaisams. TRAKŠT!– girgžda peralkusio pencininko sanarys metant eilinį pusplytį vaivorykštinės vėliavos link. Mes puikūs, mes nuostabūs, mes nepakantūs, mes turim tvirtą nuomonę! Kaip pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas, tam nenaudėliui Brunonui nupjovus galvą, taip ir dabar, visame pasaulyje išgirdus žodį “lietuvis“ pirma asociacija bus tvirta nuomonė, geležiniai principai ir amžinosios vertybės ( na tokios kaip šeima ten, tradicinė lytinė orientacija ir keletas kitų). Drąsiai skutuosi galvą plikai, pakeliu smakrą aukščiau, ir metęs trumpam plunksną į šoną, einu išdidžiai pavaikštinėti su draugais po Drąsiaus gimtą miestą. Pas mus paradų greitai dar nebus.

O šiaip tai jei rimtai,s tai tegul daro tuos paradus maskaradus, kas man iš to– niekas nepasikeitė, tik dar vienas straipsnis delfyje. Minia turėjo pretekstą pamėtyt bonkas, o gėjai kas nepabūgo- viešumoj pavaikštinėt. Win–Win situacija.

W.W