„pamenu, kažkada pas mane į barą pastoviai užsukdavo toks labai keistas tipas. Ateidavo jis kiekvieną mano pamainos dieną, atsisėsdavo prie baro, ir užsisakydavo vis kokio prabangaus brendžio, ar konjako. Metų jam buvo apie 50, atrodė išskirtinai tvarkingai; „london fog“ lietpaltis, juodi ploniausios odos batai, be abejo idealiai išblizginti ir lengvas angliškas akcentas sudarė įspūdį, tarsi tas tipas būtų koks išeivis iš užjūrių.

Visada atsiskaitydavo stambiom kupiūrom, ir gausiai palikdavo arbatpinigių. Iš pat pradžių galvojau, kad tai koks paklydęs pederastas, naktiniame mieste niekaip nerandantis draugijos. Tačiau išankstinės nuostatos suformuotą priešiškumą greitai pakeitė nuostaba ir nauji įtarimai. Su kiekvienu jo apsilankymu surasdavau vis naujų ir naujų panašumų tarp keistojo lankytojo ir savęs. Balso tembras, intonacijų kaita, gestai, kaip jis laiko brendinę taurę, kokius gėrimus užsisako ir dar daugybė kitų smulkmenų buvo tarsi iš manęs pavogtos. Galvojau kad tai visiška nesąmonė, sukelta ilgų darbo valandų, prastos mitybos ir panašiai, bet vieną dieną nutiko štai kas,

Buvo eilinis penktadienio „biziakas“, buvau iš vakaro ganėtinai smarkiai pachmielyngas ir dar nesakysiu koks iki tokio lygio, kad jau prasčiau su nuotaika ir savijauta nelabai gali būti. Laikas slinko taip lėtai, kad momentais atrodė jog niekada nesibaigs. Ko mažiausiai norėjau kad kas atsisėstų prie baro man tuo metu knist protą apie gyvenimo vingrybes, kai pro duris žengė tas pats keistas tipas, prisėdo, ir užsisakė henesio v.s.o.p kategorijos. Stengdamasis neparodyti savo nepasitenkinimo, palaisčiau jam konjako, ir pertraukose tarp alaus pilstymo, kavos virimo ir pan, trumpom neutraliom frazėm palaikiau pokalbį į jį labai nesigilindamas. Na mano toks darbas, palaikyt pokalbius, pilstyt gėralus, virt viralus ir nemušt į kasą. Nuotaikos nebuvo, na pats supranti kaip kartais jos nebūna, neturėjau noro net nagrinėt tų panašumų apie kuriuos jau čia sakiau. Norėjau būt kur nors tamsiam kampe kad manęs niekas nekalbintų. Nepamenu apie ką jis tada kalbėjo, kažkokia ten keista tema buvo. Jis ten man kažką pasakė apie gyvenimo tikslų siekimą, motyvaciją ir aš neapsikentęs jam kažką leptelėjau, irgi iš tos motyvacinės kišenės, kažkokį pigų pašiepiantį šposą. Keistasis tipas, pamenu, pažvelgė į mane ir tarė:

„ bet Dievas žinok į visus vienodai žiūri, jis išimčių ar taisyklių nedaro, visi čia vienodi“

labai tada man sukilo rūgštys, na pats žinai, religija ir jos „tilegos“ ne man, tai aš jam atsikirtau, na jau peržengdamas visas mandagumo normas, kad gyvenimas tai šūdų krūva, kad tas jo dievas, turi tikrai svarbesnių reikalų nei rūpintis tokiais žemės dulkėm kaip aš ar jis, o jei ir neturi, tai jau senai mus užmiršęs šitam mėšle.

Nieko jis man tada neatsakė, pasižiūrėjo taip keistai. Išgėrė savo gėrimą, ir kai pasiūliau papildyt taurę, paklausė, „o tu mano vietoje dar gertum?“– „Savo vietoje dar gerčiau, o jūsų tai nežinau“, pasakiau jam, jis susimokėjo, paliko gausių arbatpinigių ir išėjo, daugiau nuo to laiko jo ir nebuvau niekur sutikęs. Kitą dieną po jo paskutinio apsilankymo, laimėjau loterijoje 50000 litų…“

„Ir kas tada nutiko?“

„Nu ir nieko nenutiko, prapisau visus per tris mėnesius, o paskui teko varyt į angliją, laimės ieškot…“