Žymos: menas

pasakėlė apie jokių asociacijų nekeliantį ir koncepcijos neturintį objektą

Kartą gyveno, o tiksliau egzistavo toks objektas, kuris nekėlė niekam jokių asociacijų ir neturėjo koncepcijos. Be viso to jis dar ir funkcijos jokios neatliko, ir netgi neatrodė estetiškai. Labai sunku jam buvo, niekas nenorėjo turėti su juo jokių interferencijų ar šiaip ką nors bendro. Kad ir kur jis nueidavo, ar kad ir kur atsidurdavo, visi iš jo šaipydavosi:

“Tu niekam tikęs! neturi nei paskirties nei panaudojimo, nei pritaikymo, nesi nei patrauklus, nei konceptualus nei dar šioks toks, o ir asociacijų mums jokių nekeli!“

Taip dienos bėgo, slinko metai, objektas pasinėrė į gilią depresiją, jį skaudino pastovios įžeidžiančios pastabos, ir ta panieka, kurią jis matydavo kiekvieno praeivio akyse. Būna sunku surasti prasmę gyvenime kai esi beprasmis.

Tačiau taip nutiko, kad pusiau provincijos miesteliūkštyje kur egzistavo šios pasakos herojus, iš nežinia kur atsirado, o galbūt ir visada ten buvo toks vienas pusgirtis rašytojas kuris nebuvo nieko parašęs. Jis netyčiom kažkaip kažkur eidamas pro šalį nugirdo, kaip keli jauni partijos “naujoji kairioji dešinė 95“ funkcionieriai šaiposi iš susigūžusio bekoncepčio mūsų pasakos herojaus, ir mėto į jį iš padžiūvusio arklio mėšlo.

“Ką jūs čia darot, smurgleivos, kaip jums ne gėda?!“ riktelėjo pusgirtis nieko neparašęs rašytojas, kuris tarp kitko labai nepakentė įvairiausių neteisybių.

„Mums nei kiek ne gėda, šitas objektas neturi jokios koncepcijos“- nei kiek nesusigėdę atšovė jam jaunieji funkcionieriai.

„Kaip tai neturi jokios koncepcijos? Tai jis gal ir asociacijų niekam jokių nekelia?“ nustebęs pasiteiravo rašliavotojas, ir garsiai atsirūgęs pagalvojo apie tauro alų.

„Ir asociacijų jokių nekelia, ir paskirties jokios neturi“ kaip vienas sinchronizuotai atsakė Mielskio pasekėjai.

„Ar tai tiesa?“ priėjęs arčiau prie po suoliuku besislepiančio susigūžusio objekto paklausė rašytojas.

„Taip tai visiška tiesa, aš neatlieku jokių funkcijų, neturiu koncepcijos, asociacijų taip pat niekam jokių su niekuo nekeliu“ tylių balseliu cyptelėjo objektas iš po suolo.

„Fantastika, nieko nuostabesnio nesu girdėjęs! Kaip niekam iki šiol nedašuto,, kad koncepcijos neturėjimas yra pats iš savęs koncepcija, ir dar kokia! Ir funkcijų jokių neatlikimas pats iš savęs yra funkcijų funkcija ir turėtų būti visų mūsų pačia aukščiausia siekiamybe, ir kad tas asociacijų kėlimas yra labai jau sąlyginis dalykas…“ ir pradėjo pusgirtis nieko neparašęs rašytojas kalbėti, ir taip jis kalbėjo, taip garsiai, su tokiu užsidegimu, kad spruko į šonus visi funkcionieriai ir pradėjo rinktis aplink jį žmonės, kalbėjo jis dieną, kalbėjo dvi dienas, tik retkarčiais praskalaudamas burną kokiu gėrimu. O žmonės klausė, ir kuo daugiau klausė, tuo smarkiau galvom linksėjo, o ir objektas įsidrąsino, išlindo iš po suolo. Ir pastebėjo, kad žmonių, kurių jau buvo susirinkusi visa minia, akyse išnyko panieka bei kiti neigiami dalykai– juos pakeitė susižavėjimas ir nuostaba. O rašytojas vis kalbėjo ir kalbėjo nesustodamas, kol galiausiai pavargo, truputėlį pergėrė jam atneštų vaišių ir užmigo.

Kalboms pasibaigus, džiūgaujanti minia pačiupo jokių asociacijų nekeliantį objektą ir su didžiausiu džiaugsmu nutempė jį į Žilinsko galeriją, kur pastatė ant didžiausio pjedestalo kokį tik rado, ir prisegė lentelę „Objektas kuris neturi koncepcijos, paskirties ir nekelia jokių asociacijų“.

Ir pradėjo iš visų kraštų plūsti meno žinovai, ir nešti įvairiausias dovanas, ir atsirado daug visokių pamėgdžiotojų, plagiatorių ir dar visokio šūdo, bet niekam nepavyko ir taip toliau ir panašiai. O pusgirtis rašytojas ir liko geras pagrindinio herojaus draugas, jie kartu dažnai gerdavo degtinę, tik kad iš pusgirčio jis vis dažniau ir dažniau sau leisdavo būti visiškai girtas, nes suprato, kad jau viską gyvenime yra padaręs ką reikėjo ir gali sau tai leisti, bet tai jau visai kita istorija, ir šią temą norėčiau baigti laiminga pabaiga, o ne sakinių kratiniu apie tai kaip alkoholis pražudė dar vieną talentą…

Wikas Wikutauskas

įvadas į literatūrą visiškam atsilikėliui, arba turėk nuo šiol ir tu ką leptelti prie bendro stalo!

Norėdamas bent kartą pasirodyti iš bent kiek geresnės pusės, nusprendžiau vieną savo pusvalandį skirti švietėjiškai veiklai. Švietėjiškai veiklai skirtai tiems smurgleivoms, kurie per visą savo gyvenimą nesugeba prisiversti perskaityti daugiau nei 30 puslapių Tomo Sojerio, tačiau tuo pat metu supranta literatūros svarbą šiuolaikinio socialinio vieneto gyvenime. Šioje rubrikoje pateiksiu keletą labai glaustų santraukų su šiuo metu populiaresnių rašytojų stiliaus ir siužetų koncentratu, kad jūs mielieji vieną kartą perskaitę greitai įsisavintumėt ir galėtumėt vėliau panaudoti. Panaudoti kur- tikriausiai ne vienam kils klausimas, ogi panaudoti savo kasdienėje ir nekasdienėje veikloje, mezgant pažintis, mezgant pokalbius, ar tiesiog neatrodant kaip paskutiniam ąsilo beretei kai kas paminės kokią knygą. Daugiau nebeteks raudonuoti per pirmąjį pasimatymą, ar sėdint kokioj prabanga tvoskiančioj angoj su menininkiūkščiais, sušių restoranų savininkais, reklamščikais, rinkodarastais ir šiaip „bohemščikais“.

Pirmasis autorius kurį norėčiau paminėti tai žinomas girtuoklis, valkata, šūdinų darbų liaupsintojas Charles’as Bukowski’s. Prirašęs ne vieną kilogramą girtų eilėraščių, jis kaip reikiant sudrebino prozos pasaulį savo romanu „Paštas“ kuriame nuodugniai aprašo savo kasdienybę geriant ir dirbant savo šūdiną darbą. Kiti kūriniai tokie kaip faktotum, moterys arba skaitalas nesusilaukė tokios šlovės. Rašytojo mūza- titaniški kiekiai alkoholio ir pigios šliūndros. Maždaug taip:

Skaitydamas susirinkusiems eiles nusprendžiau pasidaryti sau pertrauką, atsikimšau jau devintą tądien butelį vyno, nugėriau kiek daugiau nei pusę, šiek tiek atrijau ir prisidegiau cigarą. Žmonių buvo nei per daug nei per mažai.

Nuo pat pradžios negalėjau atitraukti akių nuo pirmoje eilėje sėdinčios sultyngos bobos. Dar dešimt minučių paskaitaliojęs numečiau skiautę su eilėraščiu ant grindų, damušiau vyną ir priėjęs prie jos pasakiau:

–Varom pas mane

–Gerai

ji atsakė. Ir mes nuvarėm pas mane. Ten aš sau įsipyliau dvi stiklines viskio. Išgėriau vieną po kitos. Tada pavėmiau tualete, išsivaliau dantis, nusiploviau rankas. Ir tada pradėjome dulkintis. Dulkinomės iki paryčių, kol nulūžau.

Ryte nuotaika buvo subjurusi. Vėl į darbą. Išgėriau tris butelius balto vyno, butelį viskio ir buteliuką dantų skalavimo skysčio. Darbas mane užpisa.

Kitas mano mėgstamas autorius– Kurt’as Vonegut’as. Nors daugumos laikomas fantastu, aš siūlyčiau žvelgti kiek giliau. Mano akimis tai tikras absurdo virtuozas. Nedidelės apimties savo kūrinėlliuose jis sugeba prikurti tiek alternatyvių visatų, paralelinių pasaulių ir netikėčiausių situacijų, kad akys raibsta beskaitant. Štai apytiksliai taip:

Zorgidanas šią gerąją naujieną, kuri turėjo padėti tašką žmonijos nesantaikai, karams ir visam apskritai blogiui, gabeno iš savo gimtosios Rukocirkono planetos iki žemės, visus 30 šviesmečių. Tačiau jo vilčiai apie taikos ir santarvės įžiebimą nebuvo lemta išsipildyti. Nebuvo lemta išsipildyti dėl trijų priežasčių. Jis nemokėjo vietinių kalbos, buvo degtukų dėžutės dydžio ir tualeto gaiviklio formos. Dėl šių trijų priežasčių jo misija baigėsi tragiškai, vieno pigaus baro tualeto pisuare, jį savo šlapimu paskandino girtas airis.

Ir štai vienas rimčiausių 20 amžiaus autorių, subjektyvios žurnalistikos ir „Gonzo“ stailo tėvas, žmogus legenda, ilgametis politikų siaubas, buvęs kandidatas į vieno mažo miesteliūkščio šerifo postą, partijos „Psychai valdo“ įkūrėjas ir būtų galima dar vardint ir vardint, jo didenybė Hunteris S Thompsonas. Nusispjovęs ant didžiosios dalies žurnalistikos ir apskritai rašymo taisyklių jis dėjo dar ant moralės normų ir sukurpė vieną šauniausių veikalų apie amerikietišką svajonę, tikrą draugystę bei žmones, kurie ištikro moka atsipalaiduoti. Tas veikalas vadinasi „Baimė ir neapykanta Las Vegase“. Viskas ten maždaug taip:

„Atleiskite, ponia, kur mes galėtume rasti amerikietišką svajonę šitam prakeiktam mieste?“

„Ką tokį?“- ponia žagtelėjo perkreipdama savo veidą į nuostabos būseną. Supratau, kad klausinėti šitų mėsgalių tokiomis temomis ne tik nėra veiksminga, bet gali atnešti rimtų bėdų. Pasikuisiau kišenėje, išsitraukiau lapelį rūgšties ir pora benzedrino tablečių, viską sukramčiau, nuryjau neužsigerdamas ir su palengvėjimu atsikvėpiau. Jei mus ras, tai tie šūdžiai nieko neprikabins!

Straipsnį turėjau išsiųsti užvakar, bet nieko tokio jei išsiūsiu poryt. Rūgštis nėra pats tinkamiausias narkotikams tokioms išvykoms. Aš per tirštas tokiam karštam dykumos orui. Jeigu vis dėl to mus pagaus policijas, už tuos sudarkytus viešbučio kambarius, padirbtus čekius ir neįtikėtinus kiekius psichotropinių medžiagų– aš esu beveik visiškai tikras kad nei vienas teisėjas nepatikės KAD MES IŠTIKRO GALĖJOME ČIA TIEK VISKO PRIVEIKTI!

W.W

( nuotraukoje Charles Bukowski su kažkokia moterimi)