Žymos: muzika

Supynės, arba geriausia kas tau gali nutikti vasarą tai geras vasaros festivalis

„Oho“ tariau tik išlipęs iš mūsų sausakimšo automobilio ir pirmą kartą po maždaug keturių intensyvaus kratymosi, rūkymo, kalbų apie muziką ir prakaitavimo valandų įkvėpęs tyro oro gurkšnį. Oras nebuvo tobulas, lijo smulkus lietus, buvo drėgna ir ganėtinai vėsu, tačiau palyginus su visos pusės dienos šutimu mašinoje tai tas lietus tik kėlė nuotaiką. Prie nuotaikos kilimo prisidėjo ir tai, kad apsauga nekratė mūsų mašinos, nevartė mano asmeninių daiktų, kas man kartais atrodo kaip labai nemaloni procedūra, ir neskaičiavo mūsų alkoholio limitų viršijimo. Jau beveik pirma valanda nakties, todėl dar net nepradėjus teko mesti visas mintis apie palapinių statymą ir paskubėti prie scenos „daugiau“, kur tuo metu turėjo groti „Dyrk Leyers“.

„Atsibelsti porą šimtų kilometrų, ir nepamatyti headlainerio būtų mažų mažiausiai kvailystė“ tarstelėjo mano bičiulis su kuriuo atvykome.“Mhm“ sutikau aš, ir prisidegiau cigaretę. Jis apie elektroninę muziką išmano gerokai daugiau nei aš, tai ginčytis temomis apie „headlainerius“ neturėjau jokio noro. Apskritai apie muziką (ne vien subtilią elektroninę) mano žinios yra ganėtinai kuklios, kaip ir apie daugybę kitų dalykų, todėl norėdamas neapsijuokti prieš važiuodamas į festivalį paklausiau keletą „Dyrk Leyers“ kūrinių. Patiko ir netgi labai.

Taigi kurį laiką pasibuvome prie scenos „daugiau“, neaprašinėsiu detaliai ką ir kaip mes ten veikėme, daugiausia klausėmės muzikos. Kokia ji buvo, kaip ten kas grojo taip pat nenorėčiau leistis į gilias diskusijas, paliksiu tai kitiems, nes kaip minėjau mano žinios labai kuklios ir nesijaučiu turįs kompetencijos švaistytis tokiais sakiniais kaip „techdyyphausetranz progresyyyvas su aiškiai išreikštu beislainu ankstyvuosiuose jo relyzuose man daug labiau priot nei ten dydžaitokioiranokio dabstepinis šliurpsėjimas“. Jau senai esu nusprendęs rūšiuotis muziką pagal „patinka“ ir „nepatinka“, o ne pagal vieną kažkokį žanrą, „leiblą“ ar dar kažką, todėl kai buvimas prie „daugiau“ scenos pradėjo atsibosti, nusprendėme pasinaudoti galimybe pakeisti aplinką ir pasidairyti kas kitur kitaip. Kadangi gėriau jau kažkur devintą savo alų per pastarąsias tris valandas, tai iš pradžių tie laiptai į kalną atrodė kaip rimtas iššūkis, tačiau greitai prisiminiau seną tiesą,kad „reikia nežiūrėti į apačią“ ir tą pašlijusią koordinaciją pavyko sutramdyti.

Dekoracijos, miško keliukas, ir pastoviai prasilenkiantys su tavimi kuo įvairiausi žmonės. Nuo eilinio gobniko iki pramoginių šokių šokėjos, nuo dreduočiaus psichodelinio tranzo scenų dekoratoriaus, iki lakuotabačio pastovaus „Vikondos“ klubo lankytojo. Ir visi kaip viena didelė šeima, visi kaip vienas, tiesiog gali užuosti tą bendrumo jausmą tvyrantį ore. Visus juos vienija vienas tikslas- pasidėti savo kasdienybės nesąmones ir tiesiog nieko negalvojant apie pirmadienio vargus ar rūpesčius pasivolioti ant žolės, patrypti, padrybsoti klausant muzikos, pakalbėti apie nieką, kaip kas, tik kad tas laikas iki to pirmadienio gerai praeitų.

Pakeliui sutinkame bičiulį Roką iš Kauno, senokai jo nematėm, nuo naujųjų metų, ir kažkaip taip būna, kad kai tik mes su juo susitinkame, taip kažkaip labai užsišnekam. Taigi prisėdom priešais sceną „mažiau“ ir užsišnekėjom. Gėrėm alų ir pliurpėm iki paryčių. Muzikos na buvo pačios įvairiausios, kai paryčiais pradėjo groti kažką iš Aphex Twin’o „selected ambient works“ kompakto, buvo kilusi mintis nueiti kiek arčiau kolonėlių, tačiau vėlgi, baimė prarasti vietą ant geriausio suolo nuo kurio visa scena kaip ant delno, įgimtas kuklumas ir tai kad iš manęs nekoks šokėjas, tą mintį nustūmė į šoną.

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Na o paskui kaip visada, tiesiog jau ateina tas nenumaldomas metas išsivalyti dantis po ko eiti pogulio, ir supranti, kad dar nepasistatei palapinės. Paskui supranti kad tavo daiktai užrakinti pas kažką mašinoj, paskui pradedi skambinėt telefonu, bet tas ryšys ne visur, na bet jau čia buitis, apie ją taip pat nelabai norėčiau išsiplėsti. Visada taip būna, o aš niekada nepasimokau.

––––––––––––––––––––

Vėlyvas šeštadienio rytas. Miegojau menkai- tikriausiai kaltas tas nenumaldomas noras pamatyti visko kaip įmanoma daugiau, nes paskui vėl kelios nykios savaitės nykiame mieste, kai teks gyventi prisiminimais. Mes su kolega drybsome ant suolų prie baro, kaip netikėtai iš už nugaros išgirstu sodrų baritoną: „Ė, pacanai, gal žynot iš kur čia bačkų parident?“ Pasiteirauja už mūsų sėdintys du augaloti kepsniai. Šukuosenos „aikštelė“, šviesūs plėšyti džinsai, ir nemenkas kiekis lyg ir aukso dirbinių man pradėjo sudaryti įspūdį, kad vyrukai kaip reikiant papuolė į laiko duobę- atvyko tiesiai nuo Dj Sagos organizuoto pirmojo technovalentino prieangio, kur jų neįleido į vidų apsauga.

„Ką?“ nesupratau

„Na apvalių iš kur gaut galima?“

„Kokių apvalių?“ bandau pasitikslinti

„Na ratų, nu bl ratų iš kur čia pasiimt?“

„Ko tokių?“ vistiek man neaišku

„Nu ratų nu, nu tablečių nu tokių“ matosi pašnekovas jau pradeda netekti kantrybės.

„Nesuprantu vyrukai apie ką jūs čia kalbat, gal pasiteiraukit pas apsaugą jie čia viską žino ir išmano…“ stengiuosi išlikti malonus. Veidai kiek persikreipia, jie palieka savo išėdas ant stalo ir nuslenka kitiems uždavinėt kvailų klausimų. Jų daugiau nesutinku. Gal paklausė…

–––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Taigi šeštadienis įpusėjo. Norėtųsi paklausti „Na ir kurgi tie 35 laipsniai karščio“, tačiau baisu, nes oras tiesiog tobulas, baisu savo neatsargiu leptelėjimu prisišaukti saulės įniršį. Jaučiuosi fantastiškai– tobulas oras, subtili elektroninė muzika, ir tiek veiklos aplinkui, kad net ant žolės drybsodamas ir stebėdamas viską iš šono jautiesi tarsi labai rimtas viso ko dalyvis. Štai nenuilstantis šokėjas tampo savo kaulėtą kūną pagal kažkokio atlikėjo atliekamą ritmo pergalę prieš melodiją. Štai kelios visiškai neblaivios mergaitės tamposi prieš pat kolonėlę. Vos juda jau, bet vistiek– kaire, dešine, kaire dešine kilnoja kojas, Prakaitas žliaugia, kūnas tikriausiai jau baigia iš savęs išspausti paskutinius atliekamos drėgmės likučius, bet tikriausiai ar pačiame gėrime kurį jos kaip suprantu labai smarkiai gėrė, ar pačioje muzikoje yra kažkas tokio įdėta, kas jas dar porą valandų vers bent jau suktis aplink savo ašį.

–––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Na o dabar einame paklausyti Golden Parazyth’o. Atsisėdame ant žolės, pakankamai arti scenos, kad viskas matytųsi, tačiau pakankamai toli, kad mūsų neužtryptų besiautėjanti elektroninės muzikos gerbėjų minia. Šio atlikėjo muzika man sukelia labai dviprasmių jausmų. Jaučiamas ilgametis įdirbis, nuoširdumas, ir dar palyginimas su kita Lietuvos muzikos padangės gausa kažkaip mane visą laiką mane priverčia užmiršti kaip aš nemėgstu lyriškų motyvų. Romantikas manyje miręs, o iš širdies likę tik duženos.

Minia siaučia, nepaisydamas smulkaus lietučio, kilnoja rankas į viršų. Vėl tas bendrumo jausmas. Bendrumo jausmas su 1000 prie scenos betrepsenančių žmonių yra visai smagus potyris. Visiems patinka muzika, visi spokso tik į sceną, juda kaip vienas, bet tik pargriūk girtas ar šiaip be sąmonės ant žemės, ir jie tave sutryps kaip dramblių banda. Pasirodymas baigiasi, ir mes vėl patraukiame į viršų.

–––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Mes stovim eilėje prie tualeto ir žiūrim vienas kitam į akis. Jau maždaug dešimt minučių. Atsidaro durys, kažkas dusdamas išskrieja iš kabinos. Rankos mostu parodau kad ją užleidžiu. Ji linkteli padėkodama. Daugiau jos taip ir nesutikau…

–––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Groja Stepservice. Polo vynioja kompaktus vieną po kito. „Acido!“ „Polo! Acido uždėk!“ šaukiam su draugais, bet jis mūsų negirdi, jis šiandien atsinešė kitokios muzikos. Man jau tirpsta kojos nuo stovėjimo. „Samanos, tai miško kilimas“ prisimenu ir nugriūnu.

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

O paskui ateina laikas susirinkti daiktus, susirinkti save iš gabalų ir važiuoti. Važiuoti atgal į miestą. Festas buvo labai vykęs, suprantu, kai pastebiu kad jau bebandant sukimšti daiktus į automobilio bagažinę pas mane atmintyje jau nebelikę prastų prisiminimų net jei jų ir buvo, išnykę net smulkmenos. Pasižiūriu į veidrodį– balkšvos spalvos veidas, pajuodę akys ir milžiniška šypsena nuo ausies iki ausies. Esu fiziškai išsekęs, dar šiek tiek girtas, bet dvasiškai jaučiuosi puikiai. Automobilyje jau pradedu gyventi prisiminimais, nieko negaila, nei kad neišgirdau ten kokio Dj šmikišmaki, nei kad nepasisupau „RepliqueButique“ supynėse, tik gaila kad viskas užtruko taip palyginti trumpai…