„Kasdien galvoju apie savižudybę. Taip nuo visko pavargau, viskas užkniso, atsibodo, nebeįdomu… Norėčiau kokiu paprastu , nesudėtingu būdu visa tai užbaigti. Aišku kad nebūtų skausminga, kad būtų estetiška. Na nežinau, su taure vyno, gražių moterų apsuptyje, arba, na susisprogdinti su kokia ambasada, kad rašytų laikraščiai, kad žmonės atsimintų… Net nežinau, ir taip kiekvieną dieną– nuo pat tos akimirkos kai prabundu ryte, iki pat ėjimo miegot aš galvoju, aš tiesiog gyvenu ta mintimi kaip čia su savimi pabaigus. Netgi miegodamas sapnuoju, kad darau sau įvairiausius siaubingus dalykus. Daugiau taip negaliu, tai trikdo mano kasdienę veiklą, sunku susikaupti darbe, sutriko erekcija, virškinimas… Pastoviai nedamiegu…“

„O jūs rūkantis?“

„Ta prasme?“

„Ar rūkote cigaretes?“

„Ne, nerūkau… Juk tai tai nuodų nuodas!“

„Tuomet siūlyčiau pradėti šiandien pat. Kaip minimum po pakelį vidutinio stiprumo cizų į dieną! Pamatysite, visos suicidinės mintys dings, ir vėl galėsite mėgautis pilna gyvenimo pilnatve. Tereikia kaskart traukiant į plaučius dūmus galvoti apie visą tą žalą kurią sau darote, tai tarsi mažutės porcijos jūsų taip geidžiamos savižudybės. Kas kartą kai kils kokia nejauki mintis- prisidekite cigaretę. Pamatysite, rūkydami jausitės ne taip, tarsi tiesiog čiulptumėt cigaretę, bet tarsi tas prakeiktas gyvenimas čiulpia jums! Reikia pradėti kuo skubiau– štai, vaišinkitės, šitas Camel’is tikrai neprastas…“

„Suintrigavote! Būtinai nuo šiandien pamėginsiu pradėti…“

„Nėra nieko paprasčiau kaip pradėti rūkyti! O dar kiek įdomios ir įtraukiančios veiklos jūsų laukia kol atrasite savo mėgstamą cigarečių rūšį, išmėginsite įvairius žiebtuvėlius. Pavydžiu jums tų daugybės pirmųjų kartų…“

„O jeigu nepadės?..“

„Tai aišku kad padės! Na o jeigu, kuo aš tikrai labai abejoju, nepadės, tuomet užsukite pas mane po savaitės, ir mes pakalbėsime apie stipriai nuotaiką keičiančias medžiagas…“

____________________________________________________________________________________________

„Pyderas“

pagalvojo daktaras Wikutauskas pastebėjęs, kad trūksta vieno penkiasdešimties litų banknoto sutartame honorare.

„Na kągi, iš klaidų mokomės…“

buvo jo sekanti mintis