Žymos: wikas
reklama– dinamiškas verslas
“Daugelis pradedančiūjų kūrybininkų reklamos verslą įsivaizduoja kaip tik šampaną, stambias kupiūras ir kokainą, bet dažniausiai randa tik skaudžią realybę– pigų kaunietišką amfetaminą už skolintus pinigus bei susuktą naudotą troleibuso talonėlį”
Kalbėjo man prakaulus malonaus veido plikis, vienos iš daugybės “kūrybinių” reklamos agentūrų “kūrybos” skyriaus vadovas. “Tai bent teisingi žodžiai”-galvojau aš.
“Prisiskaito ten to pederasto prancūzo knygų (tikriausiai 14.99 euro), ir įsivaizduoja kad tik pyst plest ir jau turtai bei šlovė. Tai visiška nesąmonė ir muilo burbulas. Nežinau kaip ten pas juos Paryžiuje, bet pas mus niekam nereikia tų neribotų kūrybinių potencialų, nereikia ten jokių fincikliūškų, mūsų užsakovams dažniausiai reikia kiek įmanoma ilgesnių packshot’ų, nesudėtingų logotipų, paprastų šūkių iš max trijų žodžių, na supranti, kad viskas aišku ir paprasta būtų. Manai sugebėsi?”
“Mhm, manau kad sugebėsiu- aš pats paprastas, tai ir šūkiai pas mane paprasti bus”, nedvejodamas pamelavau. Darbo verkiant reikėjo, o jau tuo metu bet kokio nesinorėjo- norėjosi mylimo. Bulvių ir morkų atsargos namuose nenumaldomai artėjo prie tragiškos pabaigos, o kada paskutinį kartą valgiau konservų ar šiaip ko pilnaverčio- buvau jau spėjęs išvis užmiršti.
“Puiku, man patinka tavo požiūris. Kiek tikiesi uždirbti pradžioj?”
“Na kokius…”
“Iš karto noriu pasakyti, žinai, kad nebūtų jokių derybų šituo klausimu,- šiuo metu, bandomuoju laikotarpiu tau galime mokėti visiškai nieką. Kai praeis keli mėnesiai ir jau turėsi patirtį bei stažą, tai mes tau pridėsime prie to visiško nieko kokį nulį procentų nuo padarytų darbų. Vienu žodžiu žiūrėsim kaip seksis ir pagal tai orientuosimės, gerai dirbsi, dadėsim dar kokį nulį… “
“Mm…” suglumau.
“Tai jei tinka, tai čia vat yra papkė su darbais, kuriuos norėčiau kad pasibandymui padarytum visai už dyką” pasakė tiesdamas man riebų juodą segtuvą, kuris iš pažiūros svėrė gal kokius septynis kg.
“O kada deadlainas?” pasiteiravau, kažkaip kuo toliau tuo labiau dvejodamas
“Deadlainas buvo vakar”
Nejučiom įkišau ranką į švarko kišenę. Pirštai maloniai nuslydo sprogdiklio žiedu. Šaltas špižinis korpusas teikė svaraus pasitikėjimo savimi, tokio svaraus, kokio gali suteikti tik ištikima mano palydovė- puolamoji rankinė granata F-1. “Nešiandien” tyliai pagalvojau, paėmiau papkę ir paskendęs niūriose apmastymuose išėjau.
Tuomet buvau jaunas, kuklus pablyškęs jaunuolis. Turėjau tik papkę nepadarytų darbų, visas nesugalvotas pasaulio idėjas ir nežinojau, kad prieš akis laukia ilgi metai nepilnavertės mitybos, bemiegių naktų, pigaus alkoholio ir neišsipildžiusių lūkesčių…
Wikas Wikutauskas
pasakėlė apie jokių asociacijų nekeliantį ir koncepcijos neturintį objektą
Kartą gyveno, o tiksliau egzistavo toks objektas, kuris nekėlė niekam jokių asociacijų ir neturėjo koncepcijos. Be viso to jis dar ir funkcijos jokios neatliko, ir netgi neatrodė estetiškai. Labai sunku jam buvo, niekas nenorėjo turėti su juo jokių interferencijų ar šiaip ką nors bendro. Kad ir kur jis nueidavo, ar kad ir kur atsidurdavo, visi iš jo šaipydavosi:
“Tu niekam tikęs! neturi nei paskirties nei panaudojimo, nei pritaikymo, nesi nei patrauklus, nei konceptualus nei dar šioks toks, o ir asociacijų mums jokių nekeli!“
Taip dienos bėgo, slinko metai, objektas pasinėrė į gilią depresiją, jį skaudino pastovios įžeidžiančios pastabos, ir ta panieka, kurią jis matydavo kiekvieno praeivio akyse. Būna sunku surasti prasmę gyvenime kai esi beprasmis.
Tačiau taip nutiko, kad pusiau provincijos miesteliūkštyje kur egzistavo šios pasakos herojus, iš nežinia kur atsirado, o galbūt ir visada ten buvo toks vienas pusgirtis rašytojas kuris nebuvo nieko parašęs. Jis netyčiom kažkaip kažkur eidamas pro šalį nugirdo, kaip keli jauni partijos “naujoji kairioji dešinė 95“ funkcionieriai šaiposi iš susigūžusio bekoncepčio mūsų pasakos herojaus, ir mėto į jį iš padžiūvusio arklio mėšlo.
“Ką jūs čia darot, smurgleivos, kaip jums ne gėda?!“ riktelėjo pusgirtis nieko neparašęs rašytojas, kuris tarp kitko labai nepakentė įvairiausių neteisybių.
„Mums nei kiek ne gėda, šitas objektas neturi jokios koncepcijos“- nei kiek nesusigėdę atšovė jam jaunieji funkcionieriai.
„Kaip tai neturi jokios koncepcijos? Tai jis gal ir asociacijų niekam jokių nekelia?“ nustebęs pasiteiravo rašliavotojas, ir garsiai atsirūgęs pagalvojo apie tauro alų.
„Ir asociacijų jokių nekelia, ir paskirties jokios neturi“ kaip vienas sinchronizuotai atsakė Mielskio pasekėjai.
„Ar tai tiesa?“ priėjęs arčiau prie po suoliuku besislepiančio susigūžusio objekto paklausė rašytojas.
„Taip tai visiška tiesa, aš neatlieku jokių funkcijų, neturiu koncepcijos, asociacijų taip pat niekam jokių su niekuo nekeliu“ tylių balseliu cyptelėjo objektas iš po suolo.
„Fantastika, nieko nuostabesnio nesu girdėjęs! Kaip niekam iki šiol nedašuto,, kad koncepcijos neturėjimas yra pats iš savęs koncepcija, ir dar kokia! Ir funkcijų jokių neatlikimas pats iš savęs yra funkcijų funkcija ir turėtų būti visų mūsų pačia aukščiausia siekiamybe, ir kad tas asociacijų kėlimas yra labai jau sąlyginis dalykas…“ ir pradėjo pusgirtis nieko neparašęs rašytojas kalbėti, ir taip jis kalbėjo, taip garsiai, su tokiu užsidegimu, kad spruko į šonus visi funkcionieriai ir pradėjo rinktis aplink jį žmonės, kalbėjo jis dieną, kalbėjo dvi dienas, tik retkarčiais praskalaudamas burną kokiu gėrimu. O žmonės klausė, ir kuo daugiau klausė, tuo smarkiau galvom linksėjo, o ir objektas įsidrąsino, išlindo iš po suolo. Ir pastebėjo, kad žmonių, kurių jau buvo susirinkusi visa minia, akyse išnyko panieka bei kiti neigiami dalykai– juos pakeitė susižavėjimas ir nuostaba. O rašytojas vis kalbėjo ir kalbėjo nesustodamas, kol galiausiai pavargo, truputėlį pergėrė jam atneštų vaišių ir užmigo.
Kalboms pasibaigus, džiūgaujanti minia pačiupo jokių asociacijų nekeliantį objektą ir su didžiausiu džiaugsmu nutempė jį į Žilinsko galeriją, kur pastatė ant didžiausio pjedestalo kokį tik rado, ir prisegė lentelę „Objektas kuris neturi koncepcijos, paskirties ir nekelia jokių asociacijų“.
Ir pradėjo iš visų kraštų plūsti meno žinovai, ir nešti įvairiausias dovanas, ir atsirado daug visokių pamėgdžiotojų, plagiatorių ir dar visokio šūdo, bet niekam nepavyko ir taip toliau ir panašiai. O pusgirtis rašytojas ir liko geras pagrindinio herojaus draugas, jie kartu dažnai gerdavo degtinę, tik kad iš pusgirčio jis vis dažniau ir dažniau sau leisdavo būti visiškai girtas, nes suprato, kad jau viską gyvenime yra padaręs ką reikėjo ir gali sau tai leisti, bet tai jau visai kita istorija, ir šią temą norėčiau baigti laiminga pabaiga, o ne sakinių kratiniu apie tai kaip alkoholis pražudė dar vieną talentą…
Wikas Wikutauskas
festivalis “Tundra“ arba ką veiki “reive“ jei nesi reiveris?
“Labai fainas festivalis, labai patiko gamta, labai faina muzika, daug daug daug labai fainų žmogeliukų. Labai norėčiau padėkoti organizatoriams, motulei gamtai už gerą orą, ir visiems fainiems žmogeliukams ir visiems visiems dydžėjams, kurie savo užburianče muzikėle mus linksmino dieną nakty. Labeusiai turbūt patiko kiek girdėjau Dj Šmikišmaki ( jį jau esame girdėje viename visagino klube bet vistiek labai patiko) ir dar tas kur grojo pagrindiniame steidže pirmą naktį, tas kur labai gerai padavinėjo ant jau žinomų dainų savo poeziją.
Jei kas nepatiko, tai uodai nepatiko, nepatiko kai kurie susiraukę žmogeliukai, nepatiko kad neleido pirmą dieną įsinešti savo degtinės, nepatiko kad kai paskutinę dieną pirkau kebabą, tai man už didelio kainą padarė mažą.
Dar labai patiko kaimynai kempinge, kurie kas rytą žadindavo mus dainuodami pritarent gitarai.
Ir nepatiko dar tuoletai, o šiaip tai viskas super super, taigi dar kartą ačiukų lavina organizatoriams, apsauginiams (del manes pasprinkit ta nolsėmke zelionaja marka degtinės kurią konfiskavot, svarbu kad gerai pasirūpinot saugumu), dar tiems kas pardavinėjot pilstomą alų, bebro blyninei, tiems vaikinams kurie parvežė mus vargšelias beveik iki namų ir visiems visiems fainiems žmogeliukams.
Ps, kas radote uždedamas pūkuotas mikimauzo ausis su raudonom mirksinčiom lempelėm, tai pm man į www.facebuk.com/zuikutea”
————————————————————————————————————————————————————
“Kvėpuok pro burną, kvėpuok pro burną, kvėpuok pro burną” tarsi mantrą tyliai mintyse kartojo Movilas. Akyse smarkiai temo, ir skrandžio turinys nenumaldomai kilo aukštyn, kol jis drebančia ranka bandė nulaikyti savo nuo karščio ir pasibaisėtinų įspūdžių suglebusią varpą. Per visus 35 jo nugyventus metus elementariai nusišlapinti dar niekada nebuvo toks rimtas, tokių kolosalių pastangų reikalaujantis išbandymas. Vaizdas, kvapas ir temperatūriniai skirtumai mažoje melsvoje plastikinėje būdelėje tiesiogine prasme vertė iš koto.
“Kas tie žmonės?.. Ką aš čia veikiu?..” su pasibaisėjimu Movilo galvoje sukosi tos pačios mintys. Daugybė keistai atrodančių skarmaluotų paauglių, keistų ilgaplaukių žmogystų į jį žiūrėjo su neslepiamu nepasitikėjimu. Balti bridžai, stilingos “basanoškės” iš “Danijos” ir paplėšyti marškinėliai su užrašu “Party!” ne tik kad nepadėjo jam įsimaišyti į šią margaspalvę minią, bet netgi atvirkščiai- kaip reikiant išskyrė. Kartą einant nusipirkti skardinę alaus iki artimiausio baro palapinės jis netgi išgirdo kaip praeinantys tusofščikai mestelėjo jam labai įžeidžiančią pastabą- “ką čia šitas mentas veikia?”
————————————————————————————————————————————————————–man žostkai -nepatynka kad taip taupo ant lainapo, praeitais metas buvo bent dj Dubifeks’as, o šiais tai nu nėra ką klausyt. Pasižėk kokia paraša tas meinsteidžas, nu baisu žiūrėt…
-tai ko čia atsivilkot tada jei jau taip nepatinka?
-Nežinau, nu nes tundra,nu…
————————————————————————————————————————————————————-
-žėk kaip jie šoka, aš išėjau iš šito steidžo, pavalgiau, pamiegojau, sugrįžtu o jie vis dar šoka. Kaip jie napavargsta?
-Jie tikriausiai “ratų” priėdę.
-Čia narkotikai? O kas nuo jų būna?
-Jo. Tai dar vadinamas ekstazi. Tai cheminis narkotikas, turintis ir amfetamino, ir haliucinogeninį poveikį. Dažniausiai vartojamas klubuose, nes suteikia energijos šokti. Baltos, rudos, rausvos tabletės arba spalvotos kapsulės. Tabletės būna įvairių dydžių ir formų (širdelių,gėlyčių). Pasitaiko, kad tabletės būna sugrūstos ir sumaišytos su kitais narkotikais (heroinu). Kaip žinia, sumaišius narkotikus šalutinis poveikis gali būti labai baisus. Ekstazy yra išgeriamas kartu su vaisvandeniais. Šio narkotiko poveikis pajuntamas po 20 minučių ir trunka kelias valandas.Ekstazy yra stimuliantas. Jo poveikis yra labai panašus į amfetamino, ar kokaino poveikį. Ekstazy stiprina jausmus, bet nuo LSD skiriasi tuo, kad nesukelia haliucinacijų. Ekstazy vartotojas įgauna drąsos, komunikabilumo, noro šokti, judėti. Šalutinis poveikis:Šokant jūsų organizmas netenka daug vandens. Todėl reikia gerti labai daug skysčių (per 1h-0,5l. skysčio). Vartojant ekstazy alkoholio gerti nepatartina. Nuo jo, jūsų organizmas netenka dar daugiau skysčių. Per vieną šokių naktį organizmas gali netekti kelių litrų vandens. Buvo atvejis, kai pasibaigus narkotiko poveikiui šokėjas išgėrė beveik kibirą vandens iš karto. Atsisakė inkstai, ir vaikino išgelbėti nepavyko. Vartojant ekstazy gali pasireikšti raumenų traukuliai, nevalingas dantų kalenimas, neryškus regėjimas, staigūs vyzdžio judesiai, taip pat pakyla kraujospūdis, gali ištikti širdies infarktas. Ekstazy yra naujas narkotikas, todėl jo ilgalaikis poveikis dar nėra ištirtas. Jo dažnas vartojimas gali pažeisti kepenis, smegenis, sukelti depresiją. Perdozavimas gali sukelti koordinacijos sutrikimus, ligą, panašią į Parkinsono, ir galiausiai paralyžių.
– O Dieve…
ps informacija apie EKSTAZY paimta iš puslapio http://marazas.bizhat.com/narkotikai/narkotikai-ekstazi.html
iš kažkurio 2020 metų žurnalo “Žmonės“, arba socialinių kaukių komplektai arba kai užaugsiu būsiu kaip…
…„kodėl?“
„todėl kad man labai patinka su chebra valkiotis visur, alus iš pūslės patinka, taip pat man labai patinka „psichodelinis tranzas“, patinka „dėt“, man svetimas žodis „kultūra“,“menas“ man taip pat svetima sąvoka, aš rengiuosi, elgiuosi ir atrodau kaip mužikas, dažnai mintyse kartoju savo devizą „man p–a–j–a–b–a–t“ ir šiaip esu labai paprastas ir nuobodus vaikinas, kuris iš šono žiūrint retkarčiais gali pasirodyti be pagrindo labai savimi patenkintas ar panašiai, tačiau iš tikro kasdien stengiasi kovoti su nepasitikėjimu savimi, žema saviverte bei milijardais kompleksų. Tikriausiai todėl“
„Grįžkime nuo jūsų asmeninio gyvenimo, prie karjeros, kaip kilo mintis kurti ir pardavinėti socialinius personažus?“
„Na visų pirma tai paskatino nenumaldomai artėjančios ateities tragizmas, vieną rytą atsikėliau, išlipau iš lovos, pavalgiau pusryčius, išsivaliau dantis, ruošiausi jau dėtis bliuską ir eit į darbą, kaip staiga mane tarsi žaibas trenkė. Supratau, kad daugiau nenoriu. Kad jau „viskas užpiso“, nenoriu rūpintis nei savimi, nei kitais, nenoriu galvoti apie ateitį, nes puikiai žinau kaip viskas bus liūdna ir apgailėtina. Užteks pamaniau, ir supratau, kad mano socialinis personažas galutinai sugedo“
„Gal visgi priminkite mūsų skaitytojams kas gi tie socialiniai personažai?“
„Socialinis personažas tai yra individo socialinių kaukių ir savybių rinkinys, kuriuo manipuliuodamas jis pateikia save aplinkiniams kasdieniame gyvenime. Pavyzdžiui „Vitalijus Netavopisalas yra puikus mylintis vyras, dviejų vaikų tėvas, puikus vadybininkas klestinčioje mėsos perdirbimo įmonėje“ tai yra fasadas, po kuriuo gali slėptis bet kas, kad ir iškrypėlis prievartautojas smaugikas– skerdikas, latentinis pederastas vujaristas, buvęs vietnamo karo veteranas, psichikos ligų puokštė. Socialinis personažas, tai mūsų kuriamas įvaizdis, tai aplinkinių nuomonė apie mus kurią mes norėtume pagal savo pageidavimus susidėlioti, tačiau gaunasi ne visada pagal tuos pageidavimus.
Taigi, kaip jau minėjau, vieną dieną man perdegė mikroschemos atsakingos už tą savęs pateikimą, aš nuėjau į vonią, nusiskutau plikai galvą, po poros dienų pasidariau keletą tatuiruočių, užsidėjau nuskalbtus džinsus ir drąsiai pradėjau kalbėti ką galvoju. Aišku pradžia buvo sunki, dingo kai kurios senos pažintys, atsirado naujų ir taip toliau ir panašiai.
O mintis pardavinėti kilo tada, kai mane išmetė iš darbo. Turėjau jau sukaupęs šiek tiek patirties reklamos srityje, buvau nemažai prirašęs pigios ir nemokamos reklamos scenarijų, pagalvojau kad galėčiau juos pritaikyti kuklesniems pavienių žmonių poreikiams. Plius labai trūko pinigų, kartais net ant maisto ar pačių kukliausių pramogų. Taigi kilo natūrali mintis padėti žmonėms, kurie nėra patenkinti savo gyvenimu ir na aišku pasidaryti iš to vieną kitą pinigėlį. Dabar vos spėju suktis, turiu surinkęs visą komandą labai rimtų viešųjų ryšių, įvaizdžio specialistų, ir mes kad ir varganiausio bomž’o galime, tarsi iš minkšto molio nulipdyti kuo puikiausią kad ir svajonių jaunikį. Nėra nieko neįmanomo, reikia tik pinigų ir noro– noro keistis. Nuo kitų panašaus pobūdžio įmonių skiriamės tuo, kad pakeičiame ne vien išorę, pakeičiame ir vidų. Pas mus Jūs perkate ne kaukę, pas mus jūs perkate naują „save“!
„Oho!“
„Aha“…
Supynės, arba geriausia kas tau gali nutikti vasarą tai geras vasaros festivalis
„Oho“ tariau tik išlipęs iš mūsų sausakimšo automobilio ir pirmą kartą po maždaug keturių intensyvaus kratymosi, rūkymo, kalbų apie muziką ir prakaitavimo valandų įkvėpęs tyro oro gurkšnį. Oras nebuvo tobulas, lijo smulkus lietus, buvo drėgna ir ganėtinai vėsu, tačiau palyginus su visos pusės dienos šutimu mašinoje tai tas lietus tik kėlė nuotaiką. Prie nuotaikos kilimo prisidėjo ir tai, kad apsauga nekratė mūsų mašinos, nevartė mano asmeninių daiktų, kas man kartais atrodo kaip labai nemaloni procedūra, ir neskaičiavo mūsų alkoholio limitų viršijimo. Jau beveik pirma valanda nakties, todėl dar net nepradėjus teko mesti visas mintis apie palapinių statymą ir paskubėti prie scenos „daugiau“, kur tuo metu turėjo groti „Dyrk Leyers“.
„Atsibelsti porą šimtų kilometrų, ir nepamatyti headlainerio būtų mažų mažiausiai kvailystė“ tarstelėjo mano bičiulis su kuriuo atvykome.“Mhm“ sutikau aš, ir prisidegiau cigaretę. Jis apie elektroninę muziką išmano gerokai daugiau nei aš, tai ginčytis temomis apie „headlainerius“ neturėjau jokio noro. Apskritai apie muziką (ne vien subtilią elektroninę) mano žinios yra ganėtinai kuklios, kaip ir apie daugybę kitų dalykų, todėl norėdamas neapsijuokti prieš važiuodamas į festivalį paklausiau keletą „Dyrk Leyers“ kūrinių. Patiko ir netgi labai.
Taigi kurį laiką pasibuvome prie scenos „daugiau“, neaprašinėsiu detaliai ką ir kaip mes ten veikėme, daugiausia klausėmės muzikos. Kokia ji buvo, kaip ten kas grojo taip pat nenorėčiau leistis į gilias diskusijas, paliksiu tai kitiems, nes kaip minėjau mano žinios labai kuklios ir nesijaučiu turįs kompetencijos švaistytis tokiais sakiniais kaip „techdyyphausetranz progresyyyvas su aiškiai išreikštu beislainu ankstyvuosiuose jo relyzuose man daug labiau priot nei ten dydžaitokioiranokio dabstepinis šliurpsėjimas“. Jau senai esu nusprendęs rūšiuotis muziką pagal „patinka“ ir „nepatinka“, o ne pagal vieną kažkokį žanrą, „leiblą“ ar dar kažką, todėl kai buvimas prie „daugiau“ scenos pradėjo atsibosti, nusprendėme pasinaudoti galimybe pakeisti aplinką ir pasidairyti kas kitur kitaip. Kadangi gėriau jau kažkur devintą savo alų per pastarąsias tris valandas, tai iš pradžių tie laiptai į kalną atrodė kaip rimtas iššūkis, tačiau greitai prisiminiau seną tiesą,kad „reikia nežiūrėti į apačią“ ir tą pašlijusią koordinaciją pavyko sutramdyti.
Dekoracijos, miško keliukas, ir pastoviai prasilenkiantys su tavimi kuo įvairiausi žmonės. Nuo eilinio gobniko iki pramoginių šokių šokėjos, nuo dreduočiaus psichodelinio tranzo scenų dekoratoriaus, iki lakuotabačio pastovaus „Vikondos“ klubo lankytojo. Ir visi kaip viena didelė šeima, visi kaip vienas, tiesiog gali užuosti tą bendrumo jausmą tvyrantį ore. Visus juos vienija vienas tikslas- pasidėti savo kasdienybės nesąmones ir tiesiog nieko negalvojant apie pirmadienio vargus ar rūpesčius pasivolioti ant žolės, patrypti, padrybsoti klausant muzikos, pakalbėti apie nieką, kaip kas, tik kad tas laikas iki to pirmadienio gerai praeitų.
Pakeliui sutinkame bičiulį Roką iš Kauno, senokai jo nematėm, nuo naujųjų metų, ir kažkaip taip būna, kad kai tik mes su juo susitinkame, taip kažkaip labai užsišnekam. Taigi prisėdom priešais sceną „mažiau“ ir užsišnekėjom. Gėrėm alų ir pliurpėm iki paryčių. Muzikos na buvo pačios įvairiausios, kai paryčiais pradėjo groti kažką iš Aphex Twin’o „selected ambient works“ kompakto, buvo kilusi mintis nueiti kiek arčiau kolonėlių, tačiau vėlgi, baimė prarasti vietą ant geriausio suolo nuo kurio visa scena kaip ant delno, įgimtas kuklumas ir tai kad iš manęs nekoks šokėjas, tą mintį nustūmė į šoną.
––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––
Na o paskui kaip visada, tiesiog jau ateina tas nenumaldomas metas išsivalyti dantis po ko eiti pogulio, ir supranti, kad dar nepasistatei palapinės. Paskui supranti kad tavo daiktai užrakinti pas kažką mašinoj, paskui pradedi skambinėt telefonu, bet tas ryšys ne visur, na bet jau čia buitis, apie ją taip pat nelabai norėčiau išsiplėsti. Visada taip būna, o aš niekada nepasimokau.
––––––––––––––––––––
Vėlyvas šeštadienio rytas. Miegojau menkai- tikriausiai kaltas tas nenumaldomas noras pamatyti visko kaip įmanoma daugiau, nes paskui vėl kelios nykios savaitės nykiame mieste, kai teks gyventi prisiminimais. Mes su kolega drybsome ant suolų prie baro, kaip netikėtai iš už nugaros išgirstu sodrų baritoną: „Ė, pacanai, gal žynot iš kur čia bačkų parident?“ Pasiteirauja už mūsų sėdintys du augaloti kepsniai. Šukuosenos „aikštelė“, šviesūs plėšyti džinsai, ir nemenkas kiekis lyg ir aukso dirbinių man pradėjo sudaryti įspūdį, kad vyrukai kaip reikiant papuolė į laiko duobę- atvyko tiesiai nuo Dj Sagos organizuoto pirmojo technovalentino prieangio, kur jų neįleido į vidų apsauga.
„Ką?“ nesupratau
„Na apvalių iš kur gaut galima?“
„Kokių apvalių?“ bandau pasitikslinti
„Na ratų, nu bl ratų iš kur čia pasiimt?“
„Ko tokių?“ vistiek man neaišku
„Nu ratų nu, nu tablečių nu tokių“ matosi pašnekovas jau pradeda netekti kantrybės.
„Nesuprantu vyrukai apie ką jūs čia kalbat, gal pasiteiraukit pas apsaugą jie čia viską žino ir išmano…“ stengiuosi išlikti malonus. Veidai kiek persikreipia, jie palieka savo išėdas ant stalo ir nuslenka kitiems uždavinėt kvailų klausimų. Jų daugiau nesutinku. Gal paklausė…
–––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––
Taigi šeštadienis įpusėjo. Norėtųsi paklausti „Na ir kurgi tie 35 laipsniai karščio“, tačiau baisu, nes oras tiesiog tobulas, baisu savo neatsargiu leptelėjimu prisišaukti saulės įniršį. Jaučiuosi fantastiškai– tobulas oras, subtili elektroninė muzika, ir tiek veiklos aplinkui, kad net ant žolės drybsodamas ir stebėdamas viską iš šono jautiesi tarsi labai rimtas viso ko dalyvis. Štai nenuilstantis šokėjas tampo savo kaulėtą kūną pagal kažkokio atlikėjo atliekamą ritmo pergalę prieš melodiją. Štai kelios visiškai neblaivios mergaitės tamposi prieš pat kolonėlę. Vos juda jau, bet vistiek– kaire, dešine, kaire dešine kilnoja kojas, Prakaitas žliaugia, kūnas tikriausiai jau baigia iš savęs išspausti paskutinius atliekamos drėgmės likučius, bet tikriausiai ar pačiame gėrime kurį jos kaip suprantu labai smarkiai gėrė, ar pačioje muzikoje yra kažkas tokio įdėta, kas jas dar porą valandų vers bent jau suktis aplink savo ašį.
–––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––
Na o dabar einame paklausyti Golden Parazyth’o. Atsisėdame ant žolės, pakankamai arti scenos, kad viskas matytųsi, tačiau pakankamai toli, kad mūsų neužtryptų besiautėjanti elektroninės muzikos gerbėjų minia. Šio atlikėjo muzika man sukelia labai dviprasmių jausmų. Jaučiamas ilgametis įdirbis, nuoširdumas, ir dar palyginimas su kita Lietuvos muzikos padangės gausa kažkaip mane visą laiką mane priverčia užmiršti kaip aš nemėgstu lyriškų motyvų. Romantikas manyje miręs, o iš širdies likę tik duženos.
Minia siaučia, nepaisydamas smulkaus lietučio, kilnoja rankas į viršų. Vėl tas bendrumo jausmas. Bendrumo jausmas su 1000 prie scenos betrepsenančių žmonių yra visai smagus potyris. Visiems patinka muzika, visi spokso tik į sceną, juda kaip vienas, bet tik pargriūk girtas ar šiaip be sąmonės ant žemės, ir jie tave sutryps kaip dramblių banda. Pasirodymas baigiasi, ir mes vėl patraukiame į viršų.
–––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––
Mes stovim eilėje prie tualeto ir žiūrim vienas kitam į akis. Jau maždaug dešimt minučių. Atsidaro durys, kažkas dusdamas išskrieja iš kabinos. Rankos mostu parodau kad ją užleidžiu. Ji linkteli padėkodama. Daugiau jos taip ir nesutikau…
–––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––
Groja Stepservice. Polo vynioja kompaktus vieną po kito. „Acido!“ „Polo! Acido uždėk!“ šaukiam su draugais, bet jis mūsų negirdi, jis šiandien atsinešė kitokios muzikos. Man jau tirpsta kojos nuo stovėjimo. „Samanos, tai miško kilimas“ prisimenu ir nugriūnu.
––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––
O paskui ateina laikas susirinkti daiktus, susirinkti save iš gabalų ir važiuoti. Važiuoti atgal į miestą. Festas buvo labai vykęs, suprantu, kai pastebiu kad jau bebandant sukimšti daiktus į automobilio bagažinę pas mane atmintyje jau nebelikę prastų prisiminimų net jei jų ir buvo, išnykę net smulkmenos. Pasižiūriu į veidrodį– balkšvos spalvos veidas, pajuodę akys ir milžiniška šypsena nuo ausies iki ausies. Esu fiziškai išsekęs, dar šiek tiek girtas, bet dvasiškai jaučiuosi puikiai. Automobilyje jau pradedu gyventi prisiminimais, nieko negaila, nei kad neišgirdau ten kokio Dj šmikišmaki, nei kad nepasisupau „RepliqueButique“ supynėse, tik gaila kad viskas užtruko taip palyginti trumpai…
Trys išminčiai vienoje virtuvėje
„Visas gyvenimas tai viena didelė frustracija, vienas milžiniškas savo poreikių slopinimas. Visą mums skirtą laiką žemėje mes turime valdytis, slopinti savo neįgyvendinamus troškimus. Nuo mažiausių dienų visuomenė skatina pumpuoti savojo super ego raumenį, kad jis sugebėtų sutramdyti viduje tūnantį žvėrį. Tu negali gyventi tarp „žmonių“ jei pats esi „gyvulys“. Kiekvieną mielą dieną mes priversti užgniaužti savo libido, savo alkį, savo norą perkąsti kam nors gerklę, ir dar daugybę kitų dalykų…“– neslėpdamas nusiminimo porino vietinis sensėjus Vitalka.
„Mhm“– kukliai jam pritarė jo buvęs mokinys Kostas.
„Burbt“– burbtelėjo bendras abiejų draugas Marius. Buvo penkta valanda ryto, pavasarinė saulė saulė su kiekviena akimirka vis drąsiau drabstė savo spindulius, miestas palengva budo iš gilaus miego. Tačiau buvo ir tokių, kurie dar nebuvo ir net nesiruošė miegoti… Nenumaldomai artėjo viena labai labai sunki diena…
Likime, labai jau tu ironiškas
„Aš negaliu gyventi Jurbarke, jis mane slegia! Kiekvieną dieną vis tas pats, ir tas pats!“ priekaištauja ji man, o ką aš galiu pasakyt, aš tik paprasčiausias batsiuvys, kaip man jai tas žvaigždes nuo dangaus nuraškyti… Sėdžiu ant lovos ir bejėgiškai stebiu kaip ji kraunasi lagaminą. Na tai aišku, nieko nuostabaus, nyki buitis, kukli alga, o čia Ispanija, Anglija… Kur jau man iki tokio lygio datraukti, kai per dienas tik vyžas taisau ir kurpes kurpiu. Patyliukais pradedu galvoti apie juodai dienai sekcijoje užslėptą litrinį lietuviškos degtinės butelį. Pasidaro šiek tiek lengviau.
„Žinai, dėl manęs gali varyt kad ir…“ nespėju ištarti, kaip prabundu.
Prabundu ir pradedu vangiai ropštis iš savo milžiniškos lovos. Apsimiegojusiomis akimis apsidairau; patalynė visa nuspardyta, na ir košmarą sapnavau, kambarys kiek sujauktas, bet kadangi nemėgstu apsikrauti daiktais, tai nelabai yra kam ir susijaukti. Viskas taip kaip mėgstu, jokio šiukšlių meno, jokio nereikalingo pastoviai kliūnančio po kojomis šlamšto. Pasirąžau ir įšokęs į baltas drobines kelnes ir patraukiu link virtuvės, pasigaminti puodelio kavos. Įpilu katinui maisto, ir su pasimėgavimu stebiu kaip palengva į puodelį bėga mano dvigubas espresso lungo. Negaliu nesišypsoti… Pasičiupęs kavą, lengvu žingsniu patraukiu į savo darbo kambarį, ten, iš kedro dėžutės išsitraukiu rankų darbo cigariuką. Išeinu į balkoną, žvilgsniu permetu savo valdas ir dar plačiau nusišypsau. Prisidegu, įtraukiu saldų dūmą, hm, kažkas čia ne taip. Sumaišiau cigariukus. Šito nereikėtų rūkyti ką tik atsikėlus- pagalvoju, ir dar labiau išsišiepiu. Gerai kad į darbą nereikia, nei šiandien nei rytoj. Įtraukiu dar saldaus dūmelio, gurkšteliu kavos ir…Ir prabundu.
Prabundu, apsidairau, riebokai nusikeikiu ir iškėlęs kumštį į viršų sušunku:“Grąžink mane bent jau į Jurbarką, niekše!“ Likimas man pastaruoju metu labai ironiškas…
Sėkmingi žmonės mane trikdo
„kai aš pradėjau savo verslą, lagamine turėjau tik naudotą prezervatyvą, pakelį „Yes!“ saulėgrąžų, seną kalendorių bei perdegusią lemputę, o dabar štai!…“
„O kai mane žmona išspyrė iš namų, turėjau tik dvejus marškinius, vieną porą kojinių ir skylę bate…“
„ Nuo to laiko, kai susilaukiau pripažinimo reklamos srityje, valgau tik sušius. Nebegaliu žiūrėti į tradicinius lietuviškus patiekalus…“
„Kai buvau tavo metų, jau turėjau namą, bobą ir mašiną…“
„20% talento ir 80% juodo darbo, štai mano sėkmės paslaptis!“
Štai tokie ir kitokie pokalbiai vyko prie vienos mažutės, bet labai prašmatnios kavinės-baro baro. Tuo tarpu mano galvoje:
„ Tu niekada nebūsi toks sėkmingas! Tau niekada nepavyks!Pasižiūrėk į tų ponų kosciumus! Dabar pasižiūrėk kokie negražūs tavo batai! Alus čia kainuoja septyni litai!“ Šūkavo spigus balsiūkštis.
Susirinkau savo pasitikėjimo savimi liekanas, prasibroviau iki čiaupo ir ištiesiau skiauterėtam barmenui suglamžytą kupiūrą.
Tada pradėjom gerti. Pradėjom gerti, o dar tiksliau tai ėmėm lakti kaip patrakę. Kaip kiaulės. Neteko reikšmės ir „kosciumai“ ir vakarinės suknios, ir pareigos reikšmės neteko, kartu su mašinom vaikais bei pinigais.
Va taip va. Ir nebuvo ten jokių muštynių, niekas nieko neatėmė, niekas nieko nenuskriaudė, ir šiaip, antrą valandą nakties ėjau namo, ir jokios čia netikėtos pabaigos šiame pasakojime nebus.
tikra istorija
„pamenu, kažkada pas mane į barą pastoviai užsukdavo toks labai keistas tipas. Ateidavo jis kiekvieną mano pamainos dieną, atsisėsdavo prie baro, ir užsisakydavo vis kokio prabangaus brendžio, ar konjako. Metų jam buvo apie 50, atrodė išskirtinai tvarkingai; „london fog“ lietpaltis, juodi ploniausios odos batai, be abejo idealiai išblizginti ir lengvas angliškas akcentas sudarė įspūdį, tarsi tas tipas būtų koks išeivis iš užjūrių.
Visada atsiskaitydavo stambiom kupiūrom, ir gausiai palikdavo arbatpinigių. Iš pat pradžių galvojau, kad tai koks paklydęs pederastas, naktiniame mieste niekaip nerandantis draugijos. Tačiau išankstinės nuostatos suformuotą priešiškumą greitai pakeitė nuostaba ir nauji įtarimai. Su kiekvienu jo apsilankymu surasdavau vis naujų ir naujų panašumų tarp keistojo lankytojo ir savęs. Balso tembras, intonacijų kaita, gestai, kaip jis laiko brendinę taurę, kokius gėrimus užsisako ir dar daugybė kitų smulkmenų buvo tarsi iš manęs pavogtos. Galvojau kad tai visiška nesąmonė, sukelta ilgų darbo valandų, prastos mitybos ir panašiai, bet vieną dieną nutiko štai kas,
Buvo eilinis penktadienio „biziakas“, buvau iš vakaro ganėtinai smarkiai pachmielyngas ir dar nesakysiu koks iki tokio lygio, kad jau prasčiau su nuotaika ir savijauta nelabai gali būti. Laikas slinko taip lėtai, kad momentais atrodė jog niekada nesibaigs. Ko mažiausiai norėjau kad kas atsisėstų prie baro man tuo metu knist protą apie gyvenimo vingrybes, kai pro duris žengė tas pats keistas tipas, prisėdo, ir užsisakė henesio v.s.o.p kategorijos. Stengdamasis neparodyti savo nepasitenkinimo, palaisčiau jam konjako, ir pertraukose tarp alaus pilstymo, kavos virimo ir pan, trumpom neutraliom frazėm palaikiau pokalbį į jį labai nesigilindamas. Na mano toks darbas, palaikyt pokalbius, pilstyt gėralus, virt viralus ir nemušt į kasą. Nuotaikos nebuvo, na pats supranti kaip kartais jos nebūna, neturėjau noro net nagrinėt tų panašumų apie kuriuos jau čia sakiau. Norėjau būt kur nors tamsiam kampe kad manęs niekas nekalbintų. Nepamenu apie ką jis tada kalbėjo, kažkokia ten keista tema buvo. Jis ten man kažką pasakė apie gyvenimo tikslų siekimą, motyvaciją ir aš neapsikentęs jam kažką leptelėjau, irgi iš tos motyvacinės kišenės, kažkokį pigų pašiepiantį šposą. Keistasis tipas, pamenu, pažvelgė į mane ir tarė:
„ bet Dievas žinok į visus vienodai žiūri, jis išimčių ar taisyklių nedaro, visi čia vienodi“
labai tada man sukilo rūgštys, na pats žinai, religija ir jos „tilegos“ ne man, tai aš jam atsikirtau, na jau peržengdamas visas mandagumo normas, kad gyvenimas tai šūdų krūva, kad tas jo dievas, turi tikrai svarbesnių reikalų nei rūpintis tokiais žemės dulkėm kaip aš ar jis, o jei ir neturi, tai jau senai mus užmiršęs šitam mėšle.
Nieko jis man tada neatsakė, pasižiūrėjo taip keistai. Išgėrė savo gėrimą, ir kai pasiūliau papildyt taurę, paklausė, „o tu mano vietoje dar gertum?“– „Savo vietoje dar gerčiau, o jūsų tai nežinau“, pasakiau jam, jis susimokėjo, paliko gausių arbatpinigių ir išėjo, daugiau nuo to laiko jo ir nebuvau niekur sutikęs. Kitą dieną po jo paskutinio apsilankymo, laimėjau loterijoje 50000 litų…“
„Ir kas tada nutiko?“
„Nu ir nieko nenutiko, prapisau visus per tris mėnesius, o paskui teko varyt į angliją, laimės ieškot…“
juodasis pirmadienis 