“Daugelis pradedančiūjų kūrybininkų reklamos verslą įsivaizduoja kaip tik šampaną, stambias kupiūras ir kokainą, bet dažniausiai randa tik skaudžią realybę– pigų kaunietišką amfetaminą už skolintus pinigus bei susuktą naudotą troleibuso talonėlį”

Kalbėjo man prakaulus malonaus veido plikis, vienos iš daugybės “kūrybinių” reklamos agentūrų “kūrybos” skyriaus vadovas. “Tai bent teisingi žodžiai”-galvojau aš.

“Prisiskaito ten to pederasto prancūzo knygų (tikriausiai 14.99 euro), ir įsivaizduoja kad tik pyst plest ir jau turtai bei šlovė. Tai visiška nesąmonė ir muilo burbulas. Nežinau kaip ten pas juos Paryžiuje, bet pas mus niekam nereikia tų neribotų kūrybinių potencialų, nereikia ten jokių fincikliūškų, mūsų užsakovams dažniausiai reikia kiek įmanoma ilgesnių packshot’ų, nesudėtingų logotipų, paprastų šūkių iš max trijų žodžių, na supranti, kad viskas aišku ir paprasta būtų. Manai sugebėsi?”

“Mhm, manau kad sugebėsiu- aš pats paprastas, tai ir šūkiai pas mane paprasti bus”, nedvejodamas pamelavau. Darbo verkiant reikėjo, o jau tuo metu bet kokio nesinorėjo- norėjosi mylimo. Bulvių ir morkų atsargos namuose nenumaldomai artėjo prie tragiškos pabaigos, o kada paskutinį kartą valgiau konservų ar šiaip ko pilnaverčio- buvau jau spėjęs išvis užmiršti.

“Puiku, man patinka tavo požiūris. Kiek tikiesi uždirbti pradžioj?”

“Na kokius…”

“Iš karto noriu pasakyti, žinai, kad nebūtų jokių derybų šituo klausimu,- šiuo metu, bandomuoju laikotarpiu tau galime mokėti visiškai nieką. Kai praeis keli mėnesiai ir jau turėsi patirtį bei stažą, tai mes tau pridėsime prie to visiško nieko kokį nulį procentų nuo padarytų darbų. Vienu žodžiu žiūrėsim kaip seksis ir pagal tai orientuosimės, gerai dirbsi, dadėsim dar kokį nulį… “

“Mm…” suglumau.

“Tai jei tinka, tai čia vat yra papkė su darbais, kuriuos norėčiau kad pasibandymui padarytum visai už dyką” pasakė tiesdamas man riebų juodą segtuvą, kuris iš pažiūros svėrė gal kokius septynis kg.

“O kada deadlainas?” pasiteiravau, kažkaip kuo toliau tuo labiau dvejodamas

“Deadlainas buvo vakar”

Nejučiom įkišau ranką į švarko kišenę. Pirštai maloniai nuslydo sprogdiklio žiedu. Šaltas špižinis korpusas teikė svaraus pasitikėjimo savimi, tokio svaraus, kokio gali suteikti tik ištikima mano palydovė- puolamoji rankinė granata F-1. “Nešiandien” tyliai pagalvojau, paėmiau papkę ir paskendęs niūriose apmastymuose išėjau.

Tuomet buvau jaunas, kuklus pablyškęs jaunuolis. Turėjau tik papkę nepadarytų darbų, visas nesugalvotas pasaulio idėjas ir nežinojau, kad prieš akis laukia ilgi metai nepilnavertės mitybos, bemiegių naktų, pigaus alkoholio ir neišsipildžiusių lūkesčių…

Wikas Wikutauskas